Rašyk
Eilės (67166)
Fantastika (2013)
Esė (1604)
Proza (9807)
Vaikams (2338)
Slam (53)
English (1031)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt






– Ne, apie Morfėjų nežinau nieko, – papurtė galvą Gordonas.
– Jeigu dar kartą susitiksime, aš tau apie jį papasakosiu, gerai? Dabar neturiu laiko, reikia kuo skubiau grįžti namo, – berniukas staigiai pasisuko į jį. – Beje, ar galėtum būti mano draugas?
– Aš? – sutriko Gordonas. – Žinoma galėčiau, bet tėvai man neleidžia bendrauti su... tokiais, kaip tu.
– Bet tu dabar kalbi su manimi, – šypsojosi jis. – Ar tu turi draugų?
– Ne, neturiu... – nusiminė berniukas.
– Ar galėtum mane palydėti iki namų? Baisiai daug prižvejojau, bus sunku nešti.
– Gerai, – sutiko Gordonas. – Tik turiu apsirengti, palikau drabužius kitame krante.
– Žinoma. Eik.
Gordonas nubėgo palei ežerą ir netrukus grįžo apsirengęs.
– Ar tėvai leidžia tau toli eiti? – paklausė jo berniukas.
– Aš galiu eiti bet kur, tik ne prie Ugnies upės.
– Kodėl būtent prie jos? Visos tos Požemių Karalystės upės pavojingos...
– Taip, bet Ugnies upė arčiausiai mano namų, – paaiškino jis. – Toliau už jos dar niekada nėjau.
– Mat kaip, – berniukas susikrovė daiktus ir vieną krepšį padavė draugui. – Beje, visai pamiršau paklausti. Koks tavo vardas?
– Gordonas, – kukliai atsakė tas.
– Malonu susipažinti. Aš Aristėjas, – vis šypsojosi jis.
Kurį laiką tylėdami jie lėtai ėjo siauru numintu takeliu. Dabar karaliavo vasara, aplinkui svirpė žiogai. Nuo ežero sklindanti vėsa maloniai gaivino.
– Ar galėtume susitikti rytoj? – staiga paklausė Gordonas.
– Žinoma, nuo šiol mes būsime draugai, – nusijuokė Aristėjas.
– Ateik prie ežero, o po to aš tau parodysiu, kur gyvenu, gerai?
– Kaip nori.
– Ir jei... tu norėsi valgyti... aš tau ką nors duosiu...
– Ne, nenorėsiu, – netikėtai paniuro jis.
– Kodėl? Argi tu nesakei, kad tėvai neuždirba pakankamai pinigų? Man tavęs labai gaila, aš noriu tau padėti!
Aristėjas žvelgė į sugniaužtus jo kumščius ir žibančias iš jaudulio akis.
– Dar niekam iki šiol nebuvo manęs gaila... – panarino galvą jis.
– Nori, rytoj aš tau atnešiu saldainių? – staiga paklausė Gordonas. – Tai bus mūsų draugystės ženklas.
– Saldainių? O jeigu tau neleis tėvai?
– Jie nežinos, aš paimsiu paslapčia.
Bekalbėdami vaikai nė nepajuto, kaip pasiekė Aristėjo namus. Tai buvo sena maža trobelė, apsupta aukštos vielinės tvoros. Gordonas atidžiai nužvelgė kiemą. Prie pat namo stovėjo malkų krūva, jis matė ir į kelmą įsmeigtą kirvį.
– Ar tu neisi į kiemą? – sunerimo Aristėjas.
– Ar galima? – krūptelėjo Gordonas.
– O kodėl ne? – nesuprato jis. – Nori, supažindinsiu tave su savo mama? Ji kaip tik turėtų būti namuose.
– Na... nežinau... – abejojo berniukas, bet Aristėjas timptelėjo jam už rankos ir po akimirkos vaikai stovėjo prie medinių durų. Tuo metu jos prasivėrė ir tarpduryje pasirodė moteris.
– Taip anksti grįžai, Aristėjau? – kilstelėjo antakius ji.
– Taip, mamyte, šiandien labai gerai kibo.
– Puiku. O kas jis toks? – moteris įsmeigė žvilgsnį į Gordoną.
– Mano naujasis draugas, – šypsojosi sūnus. – Ištraukiau jį iš upės kartu su žuvimis!
– Liaukis juokauti, Aristėjau, aš rimtai klausiu.
– Tiesą pasakius, panašiai ir buvo, tik jis pats išniro priešais mane.
Gordonas įdėmiai klausėsi jų pokalbio ir net išsižiojęs spoksojo į Aristėjo mamą. Ji vilkėjo siaura, per priekį susagstyta suknele. Apačioje suknelė buvo plati, krintanti giliomis klostėmis. Juodos kasos gulėjo ant pečių, pridengtos permatomu tinkleliu.
– Kuo tu vardu, berniuk? – prieidama pasidomėjo moteris.
– Gordonas, – panarino galvą jis.
– Tavo vardas reiškia, kad užaugsi didelis ir stiprus vyras, – nusišypsojo ji.
– Tikrai? – jo akys ėmė neįprastai žibėti.
– Būtinai, gali tuo nė neabejoti. O dabar, jei jau atėjai, gali pasisvečiuoti. Gal tu ištroškęs?
Gordonas papurtė galvą, stebėdamasis jos paslaugumu.
– Nesikuklink, mes paprasti žmonės, – drąsino jį Aristėjo mama. – Džiaugiuosi, kad mano sūnus taip greitai susirado draugą, mes vos prieš savaitę čia atsikėlėme, dar į mokyklą jo neužrašėme. O tu lankai mokyklą?
– Taip, lankau, – linktelėjo berniukas.
– Tiesa, mano vardas Kirenė, – nusimesdama nuo peties kasą tarė ji. – Malonu susipažinti.
– Jūsų vardas visai kaip graikų nimfos... – nutęsė susimąstęs Gordonas.
– Taip, – juokėsi Aristėjas. – O mano tėvas Apolonas.
– Rimtai? – kilstelėjo antakius jis. – Ar jūs kaip nors susiję su graikų dievais? Ne, žinau, tu man pamelavai, kad tavo tėvo toks vardas!
– Ne, nemelavau! – paprieštaravo jis.
Kirenė tik šypsodamasi žiūrėjo į vaikus ir ruošė jiems limonadą. Pabaigusi susodino juos prie stalo. Gordonas jautėsi kiek nejaukiai, juk vis dėlto buvo svetimuose namuose. Kaip šie žmonės gali jį priimti taip svetingai? Net nežinodami, kad jo tėvai perėmė šią Karalystę greičiausiai kaip tironai? Argi jie ne pabaisos?
Vengdamas negerų minčių, berniukas papurtė galvą.
– Kas nors negerai? – tai pastebėjusi paklausė Kirenė. – Tau gal metas namo? Kur gyveni?
– Ne, ne tai, – Gordonas apsisuko ir puolė pro duris. Nors ašaros spaudė gerklę, visu greičiu skuodė namų link.
Kol grįžo, spėjo aprimti. Dangus jau buvo pritemęs, tėvai greičiausiai ilsėjosi, tad jis tyliai pravėrė duris ir nusliūkinęs koridoriumi smuko į savo kambarį. Jame buvo šilta ir jauku, bet kas iš to, jei Gordonas nesijuto laimingas? Tėvai niekada nesėdėjo su juo prie vakarienės stalo, niekada neklausė, kaip jis jaučiasi. Jokių apkabinimų prieš miegą... Net ir dabar, grįžo, kad tėvai jo nematytų, neužkalbintų.
Labai dažnai berniukas galvodavo, ar tėvai tikrai jį myli. Jie norėjo tobulo vaiko, kuris po jų mirties perimtų visus turtus. Tačiau nei vienas vaikas toks nebuvo, nei jo sesuo, nei brolis. Kartą Gordonas slapčia girdėjo tėvų pokalbį ir suprato, kad jie planavo iš kažkur gauti daugybę pinigų ir kad jų įpėdinis galėtų būti nebent jis. Tada jis nesuprato, bet dabar aiškiai suvokė, kad turtai pavogtos Karalystės...
Gordonas krito ant lovos ir įsikniaubė į pagalvę. Ne, jis nenorėjo būti užgrobtos Karalystės valdovu! Nenorėjo būti už tai smerkiamas žmonių ir dėl to visiškai netiko būti įpėdiniu. Aišku, tėvai niekada to nesupras...
Apie tai mąstydamas Gordonas užmigo. Naktis buvo nerami, jis vis pabusdavo, pakildavo iš patalo, pravėręs langą žiūrėdavo į dangų. Bet galiausiai išaušo rytas. Trindamasis akis berniukas paskui save uždarė savo kambario duris ir patraukė į virtuvę. Dar nepasiekęs jos staiga stabtelėjo, išgirdęs įtūžusio tėvo balsą.
– Mes negalime rizikuoti, o jeigu tas vaikpalaikis kam nors prasitars?!
– Jis prisiekė, kad tylės, – prieštaravo Andromeda. – Ko tu dar iš to vaiko nori?
– Pamatysi, aš dar sugalvosiu būdą... mes negalime visko taip paprastai palikti. Be to, pagalvok ir apie Perkūną. Jei jis ims ką nors įtarti, žinai, kuo tai gali baigtis.
– Turi omenyje tai, kad jis gali atimti iš mūsų Gordoną? Dabar mums turi rūpėti Karalystė, o ne jis! Vis tiek jau aišku, kad įpėdiniu jis negalės būti.
– Aš padarysiu viską, kad Gordonas atitiktų visus mūsų lūkesčius, gali dėl to neabejoti. Jis dar mažas ir nesupranta jo supančio pasaulio, tad panaudoti jį nedoriems tikslams bus vieni juokai.
Gordonas krūptelėjo. Panaudoti jį nedoriems tikslams? Vadinasi, jis suprato kur kas daugiau, nei tėvai manė...
Stengdamasis sulaikyti emocijas, jis nubėgo koridoriumi ir išlėkęs laukan pasileido per pievą. Pasiekęs ežerą, prie kurio sutiko Aristėją, aprimo ir ėmė dairytis. Išvydo jį tokį patį, kaip ir praeitą dieną, užsimaukšlinusį kepurę vos ne ant akių.
Tylomis, kad neišgąsdintų, Gordonas ėmė lėtai slinkti prie jo, bet netrukus Aristėjas pakėlė galvą ir pats jį pamatė. Veide iškart nušvito plati šypsena.
– O aš maniau, kad po vakar visai nepasirodysi!
Gordonas įsitaisė greta.
– Atsiprašau, – panarino galvą.
– Kas tau užėjo? Kodėl taip staiga pabėgai? Ar turi kokių nors bėdų?
– Ne, nieko. Man tik labai liūdna.
– Liūdna, sakai? – nejučia šyptelėjo Aristėjas. – Dėl ko?
– Na...
– Suprantu, jei nenori, gali nepasakoti, vis dėlto mes deramai nepažįstame vienas kito.
– Ar aš... galėčiau... šiandien... ateiti pas tave į namus vėl?
– Žinoma! Jei tik nepabėgsi! – berniukas įsmeigė žvilgsnį į ežerą. – O, žiūrėk, kimba! Pirma žuvis šiandien!
Ir pakilęs ištraukė meškerę. Vis dar spurdanti žuvis taškė ant vaikų vandenį, bet Aristėjas tvirtai ją suspaudė ir nuėmęs kabliuką įmetė į kibirą.
– O gal tu galėtum padėti man žvejoti? – staiga paklausė jis. – Turiu antrą meškerę, padėtum ją paruošti?
– Nežinau, aš nemoku žvejoti...
– Tuomet ką moki?
– Nebent skaityti.
– Ne, žvejybai skaitymo nereikia, – šyptelėjo berniukas. – Bet jei nori padėti, aš galiu tau parodyti...
Susitvarkę vaikai susėdo į aukštą žolę. Gordonas kurį laiką tylėdamas žiūrėjo į giedrą dangų ir jame ramiai skraidančius paukščius. Po to pažvelgė į Aristėją. Tas sėdėjo užsimerkęs, mėgaudamasis saule ir klausydamasis šiurenančio žolę vėjo.
– Žinai, vakar tu man sakei, kad papasakosi apie kažkokį Morfėjų, – užsiminė Gordonas.
– O tu vis dar tai prisimeni? – sukruto draugas. – Nemaniau, kad norėsi žinoti.
– O aš noriu. Mano tėvas sako, kad aš nepažįstu pasaulio.
– Jis tikrai taip sako? – nustebo berniukas. – Jei taip, aš galiu tau papasakoti daugiau, ne tik apie Morfėjų, o tada tu galėsi nustebinti savo tėvus! Dabar įdėmiai paklausyk. Morfėjus yra Sapnų Karalystės valdovas. Jis turi sugebėjimą įgyti bet kurio žmogaus pavidalą ir pasirodyti sapne.
– Tikrai? – krūptelėjo jis. – Bet kurio?
– Taip, bet kurio. Jeigu pasipainiosi Morfėjaus kelyje ar žlugdysi jo planus, jis gali tave nužudyti.
– Kaip baisu! – nusipurtė Gordonas.
– Beje, kurį laiką Morfėjus negalėjo valdyti Sapnų Karalystės, nes ją valdė Saulės deivė Aega.
– Kodėl?
– Tuo metu, kai valdė ji, Visatoje vyravo taika. Vėliau, kai sukilo Blogis, ji buvo tiesiog nuversta nuo sosto. Yra kažkoks labai stiprus vyrukas, kuris užsiima dievų naikinimu, kad galėtų valdyti visas karalystes. Mano tėvai vadina jį Traigonu, tik apie jį nieko daugiau negaliu pasakyti, – susimąstė Aristėjas. – Bet štai apie karalystes žinau labai daug.
– Nesigirk, aš irgi šį tą žinau!
– Nagi, pasakok.
– Netiki? Aš žinau, kad Visatoje yra devynios karalystės: Tamsos, Šviesos, Vandenų, Dvasių, Sapnų, Veidrodžių, Šešėlių, Dangaus ir Požemių. Pati svarbiausia yra Dangaus Karalystė ir ją valdo mano brolis.
– Oho! – išpūtė akis Aristėjas. – Turbūt jis labai stiprus!
– Gali būti, – suraukė kaktą Gordonas. – O iš kur tu tiek daug visko žinai?
– Kai užaugsiu, aš būsiu žynys, – pareiškė jis. – Žyniai juk dievų pagalbininkai, privalantys žinoti visą Visatos istoriją. Tu dar nė pusės iš manęs neišgirdai.
– O kodėl tu nori būti būtent žynys?
– Tiesiog noriu, o ką?
– Ne, nieko, – Gordonas staigiai pašoko. – Nežiopsok, žuvis užkibo.
Aristėjas taip pat pašoko ir pačiupo meškerę. Netrukus įmetė antrą žuvį į kibirą.
– Velnias, šiandien nesėkminga diena, ką aš pasakysiu mamai?
– Gal žuvys išsigando tavo tokio garsaus balso?
– Ne, aš kalbėjau tyliai, tai tu rėkei!
– Visai ne!
– Tiek to, juk nuo šiol mes būsime draugai, pameni? – nekaltai šyptelėjo Aristėjas.
– Taip, – linktelėjo Gordonas. – Ir kol nepamiršau, atnešiau tau štai ką. Kaip ir pažadėjau.
Ir ištraukęs iš kišenės porą saldainių atkišo jam. Aristėjas sutrikęs kurį laiką nežinojo, ką pasakyti.
– O aš maniau, kad tu tik šiaip papezėjai... – galiausiai sumurmėjo.
– Tai imi ar ne?
Berniukas akimirką spoksojo į jo ranką, paskui staigiai griebė saldainius.
– Tai reiškia, kad tu šiandien ateisi pas mane į svečius?
– Būtinai. Ateisiu po pietų.
– Tikriausiai aš visą tą laiką žvejosiu, – nusijuokė Aristėjas.
– Ne, nežvejok, aš turiu pinigų, galiu tau duoti. Tu pasakysi mamai, kad prižvejojai ir jau pardavei tas žuvis turguje, gerai?
– Gudru, – susimąstė draugas. – Bet aš dar ne toks prasčiokas, kuris prašo išmaldos... Tu keistas, kodėl taip nori man padėti?
– Aš noriu padėti visiems vargstantiems. Štai, imk, – ir ištraukęs iš kišenės įbruko draugui monetas.
– Kiek daug! Tikrai nereikėjo!
– Čia tik mano santaupos, nenorėjau prašyti tėvų daugiau. Kurį laiką ir mes vargome, bet dabar jau viskas gerai.
– Ne, pasiimk atgal, mano mama nepatikės, kad tiek daug uždirbau.
– Patikės, pasakyk, kad šiandien labai sėkminga diena. O dabar eik namo, iki susitikimo!
Gordonas nubėgo numintu takeliu. Artėdamas prie namų galvojo, ar tėvai nepastebėjo, kad jis išėjo. Kita vertus, jiems niekada per daug tai nerūpėjo...
Berniukas jau norėjo verti duris, bet staiga susidūrė su išeinančiu iš namų tėvu. Aiktelėjęs net atsitraukė.
– Kur tu buvai, vaike? – piktai paklausė tėvas.
– Ar tu nesakei, kad aš... galiu eiti bet kur? – išlemeno Gordonas.
– Sakiau, bet tu pamiršai vieną svarbų dalyką, – pasilenkęs pažvelgė jam į akis. – Aš visuomet matau, kai tu man meluoji, tad dabar būtų kur kas geriau, jei sakytum tiesą.
– Kokią tiesą?
2017-02-16 18:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-22 16:37
pikta kaip širšė
tai kai pavarėm sinchronu, ką, cerera? :-)))

Reitan_na, tu ne taip supranti - niekas nenori iš anksto žinoti, kas bus toliau. Mes tik sakome, kad jei tu pasiruoštum savo veikėjų dosje, kurioje SAU PAČIAI susidėliotum informaciją apie tai, kokie yra tavo veikėjai ir KODĖL jie tokie yra, kas juos motyvuoja, ko jie siekia ir tt, tai tada mums skaitant jie atrodytų tikresni ir gyvesni, nes dabar jie labai plokšti. Be gylio, be praeities. Neįtikinantys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-22 15:43
Reitan_na
Ir šiaip yra užuomina Aristėjo žodžiuose:

Yra kažkoks labai stiprus vyrukas, kuris užsiima dievų naikinimu, kad galėtų valdyti visas karalystes. Mano tėvai vadina jį Traigonu <...>

O dabar belieka galvoti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-22 14:58
Reitan_na
O aš nemanau, kad turėčiau teisintis ir pasakoti savo kūrinio turinį, nes bus visiškai neįdomu skaityti. Kodėl jie nori valdyti visas karalystes, priežastis tikrai yra,tik kol kas dar nepaaiškėjo. Nenorėkit, kad visą kūrinį sugrūsčiau į vieną dalį :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-22 14:50
cerera
čia tai geras, širše :))) nemačiau Tavo komento, nes pati tuo metu rašiau :D:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-22 14:49
cerera
Tas sakinys apie nedorus tikslus užstrigo ir man. Bene labiausiai iš viso teksto.
Žinok, kad ir koks niekšas būtų žmogus, jis vistiek ras būdą savo nedorybėms pateisinti.  Vargu ar tėvai, kad ir kokie jie bebūtų, nori išaugint sūnų klastingu ir nedoru. Jie tai pavadintų gudrumu, narsumu, protu, drąsa – kaip tik nori. Bet kiekvienas žmogus racionalizuoja savo poelgius, kad ir kokie jie būtų. Gal tavieji veikėjai galvoja,kad tie kiti „šeiminimai“ yra bukapročiai, nesugeba efektingai valdyti, ar yra pernelyg skysti, būsimi valdžios užgrobėjai  gali galvot apie savo pavaldinius kaip apie avinų bandą, kuriems reikia stiprios rankos – čia jau kita kalba. Arba tie „nedorėliai“ gali jausti, kad valdžia nepagrįstai buvo perduota kitiems ir jie tiesiog atsiims tai, kas priklauso. Iš jų poelgių mes matysime, kaip labai jie nedori, o ne iš autoriaus pastabų ir juolab nei iš veikėjų dialogų, kur jie prisipažįsta esantys klastingi niekšai.
Pati pagalvok, kai esi pasielgus nelabai garbingai, ar iki šiol prisiminus šį poelgį vadini save klastinga nedora niekše, ar visgi aplinkybės buvo kaltos, ta „auka“ pati prisiprašė, o gal tai buvo tiesiog „būtinoji gintis“ ar „šventas kerštas“?
Tikiuosi, kad supratai, ką norėjau pasakyt, nes aiškiau jau nesugebu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-22 14:45
pikta kaip širšė
Nu va ir vėl tą patį rašai: kaži, ar tėvai nori išauklėti savo vaiką, kad jis būtų "klastingas". Greičiausiai jie tai įvardintų kaip apsukrus, išmintingas, gudrus, sumanus, drąsus ir dar kaip tik nori. Tėvai neauklėja savo vaikų būti blogais, nes patys žmonės nelaiko savęs tokiais. Jie remiasi emocijomis arba pragmatiškais sumetimais.
Tarkime, kas skatina tėvus užgrobinėti tas karalystes, koks viso to tikslas? Nes jie nori jas užgrobti? Labai abejotina. Galbūt jie mano, kad dabartiniai valdovai prasti ir nori būti "gelbėtojais", galbūt jie nori kažkam kažką įrodyti, kažką nubausti ar panašiai, tačiau užgrobimas yra tik priemonė tikslui pasiekti. Koks yra jų tikslas, kokia motyvacija?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-22 14:35
Reitan_na
Gordonui 8 metai, o Aristėjui 12. Aristėjo toks charakteris, kad jis mėgsta daug plepėti, o Gordonas naivus ir viskuo tiki. Atrodo, Gordono amžių kažkur jau minėjau :)
O dėl to sakinio apie nedorus tikslus gal ir blogai parašiau, tiesiog nepagalvojau. Tėvai nori išauklėti Gordoną taip, kad jis būtų stiprus, klastingas ir galbūt padėtų susikrauti turtus iš kitų karalysčių, kaip padarė su Požemių Karalyste (tik čia be Gordono pagalbos). Bet dabar tie jų planai nelabai aiškūs, nenuostabu, kad liko toks įspūdis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-22 13:37
pikta kaip širšė
Reitan_na, noriu ir vėl paklausti - kiek Gordonui ir Aristėjui metų?
Skaitau ir man niekaip nesusidaro galvoje vaizdas, apie kokio amžiaus vaikus turėčiau galvoti.

"tad panaudoti jį nedoriems tikslams bus vieni juokai"
:-)))
Šiaip tai tik pasakose ir vaikiškuose filmukuose "blogiečiai" rezga piktus kėslus ir juos patys įvardina kaip niekšiškus. Šiaip gyvenime žmonės daro tai, kas jų nuomone vienaip ar kitaip yra teisinga arba reikalinga. O kai paskaitai tokį... imi galvoti, ar tie tėvai turi kažkokią motyvaciją, ar jiems tiesiog buvo paskirta autoriaus būti blogiukais
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-19 14:15
lonely galaxy
Žiedų valdovą, hobitą, harry poterį irgi gali skaityti ne tik vaikai. Bet jų pateikimas skiriasi nuo tavojo. Esmė ir nėra kad tu rašai blogai, antrą kartą pasikartoju- rašyti tu gali. Todėl rašyk. Tik daryk tai geriau. Žodį įvaldei, bet pateikimą suprimityvinai- apie vaikus galima rašyti nevaikiškai. Taigi tau tetrūksta poros dalykų:
Įkelk daugiau pasaulio aprašymo, bent pastraipą
Pažvelk į vaikus ir jų bendravimą kitokiu rakursu, iš kito kampo kaip sakant.
Ir mes tikrai ne piktuoju ujam. Mes norim nukreipti tinkama linkme. Todėl neišsigąsk komentaru ir neatsiprašynėk ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-18 22:09
Reitan_na
Labai atsiprašau už nevykusią dalį. Pasistengsiu ištaisyti visas klaidas ir parašyti ką nors įdomesnio ir aiškesnio. Bet antrą kartą sakau, kad šį kūrinį gali skaityti ir suaugę, tai nereiškia, kad tik suaugę. Ir niekada neneigiau, kad vaikai negali skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-18 21:35
cerera
Vis dar jokio pasaulio, tik naivus dviejų vaikų pokalbis. Vietomis per naivus netgi berniukams, o vietomis pernelyg kultūringas, bereikalingai manieringas: beje, o dabar įdėmiai paklausyk, - argi taip kalba berniūkščiai...? Gal ir kalba, jei jie ne šio pasaulio gyventojai, arba jei mokykloje  juos verčia skaityt pigius moteriškus romanus :D  Bet juk mes vis dar nežinome nieko apie juos supančią aplinką!
Žvejoja, valgo saldainius – tai taip tipiška ir kol kas vis dar jokios fantastikos, neskaitant berniuko periodiškai nugirstamų jo gimdytojų kalbų, beje, lygiai tokių pat neapibrėžtų ir be galo naivių.

Kai sakiau, kad paauglių literatūra, pervertinau. Tai pasaka visai mažiems vaikams, maks iki 8 metų.
Bet tame nėra nieko blogo. Autorė gal pati dar labai jauna ar augina mažus berniukus ir rašo išimtinai jiems. Tačiau tokiu atveju verčiau talpint kūrinuką į vaikų skyrelį ir neaiškint, kad tai suagusiems skirta fantastika. Galų gale ten jus ir vertintų gerokai atlaidžiau.

Todėl šįkart tik 3-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-17 12:35
Aurimaz
Kai man kas nors pasako "Vilnius", daug aiškinti nebūtina, kad įsivaizduočiau Lietuvos sostinę - Gadimino pilį, apšnerkštą traukinių stotį, bomžus prie šiukšliadėžių, tetulytę Rožę...

Bet kai kūrinyje numetamas "požemių pasaulis", pirmas vaizdinys mano galvoje paprastai susijęs su stalaktitais, stalagmitais ir ypač tamsiais, apsemtais urvais. Na, panašiais į tuos, kuriuos regėjau Slovakijoje.

Jei autorė turi galkvoje KITOKĮ požemių pasaulį, tegu skiria jam bent mažą pastraipą, ar kokį galą...

Tas pats su personažais. "Mielas vaikas" skirtingų žmonių vaizduotėje atrodo LABAI skirtingai.
Elaborate, please.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-17 11:20
ieva3003
Gal ir supuolė dėl to, kad autorius gali rašyti :)
Mano nuomone, šioje dalyje jau gana aišku, kad kūrinio pradžia - vaikiška.

Suprantu, galima pradėti rašyti nuo herojų vaikystės. Viskas ok. Galima tą daryti ir nevaikiškai t.y. atrandant niaunsus, kuriuos vaikai tik nujaučia, o suaugusieji gali įvardinti žodžiais. Pavyzdžiui, nevaikiška perspektyva galėtų būti: Tėvai dažniausia būdavo pavargę nuo planavimo ir strategavimo, kaip užgrobti karalystes, dėl to vaikui jiems paprasčiausiai nebelikdavo jėgų. Juolab, tokiam nepatogiam vaikui kaip Gordonas, kuris keldavo etinius klausimus ten, kur pirmiausia reikėjo pasirūpinti šeima (ar dar kuo nors). Toks variantas ne kažką, bet tikiuosi iliustruoja, ką noriu pasakyti. 

Be abejo, tokie aprašymai vaikams gal ir nebūtų įdomūs (palieku su klaustuku), dėl to jiems ir rašoma vaikiška literatūra, kuomet autorius pasakoja vaikų kalba, kuri kiek skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikiška arba paaugliška literatūra yra tikrai super dalykas, kuria gali mėgautis ir suaugę, irgi viskas ok.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-17 09:46
lllllllll
Manau, kad vien dialogų rašymas yra vertas mažiausiai 3,5 * Nežinau kodėl chebra taip griežtai supuolė ant autoriaus, yra nemažai kur kas silpnesnės stebuklinės-riterinės-vampyrinės-fentazy įvertintos daug aukščiau čia - fantastikoje. 
Dialogų, vis dėlto, daugoka. Būtų neprošal šiek tiek daugiau "praskieti" aplinka, išgyvenimais, pojūčiais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-17 00:17
lonely galaxy
Matai, visa kas ir yra skaitytojo išlaikymo taktika- sudominti ir sužavėti nuo pat pradžių taip, kad vėliau ir biški nuailpus žmogus jau nebeatsitrauktų. Tu, kaip ir daugelis kitų žaidi priešingai- vis žadi kad vėliau bus geriau, kad pasilaikai geriausia vėlesniam laikui, kad nenorėtumėme visko iš karto. Bet tu juk suvoki kad tavo ir mano anapusinio pasaulio įsivaizdavimas smarkiai skiriasi, todėl negali pasilaikyti jo aprašymo, pristatymo ir nutapymo vėlesniam laikui. Nes čia yra visiškas fantazijos vaisius. O fantazijos skiriasi. Ir jei nori kad žmžgus pamiltų tavo pasaulį privalai jį griebti už ragų ir įmurkdyti į tą savo karalystę kad ir su visomia kojomis ir batais. O paminėti kad yra pavojingesnių vietų deja neužtenka...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-16 23:36
Reitan_na
Aš juk perspėjau, kad kūrinys iš pradžių bus vaikiškas, ar ne? Tai nereiškia, kad tik vienas skyrius ;)
O dėl tos Požemių Karalystės... Aš tai ją įsivaizduoju kaip ir turi atrodyti Požemių Karalystė, juk paminėjau ir pavojingąsias jos upes, bet čia yra ir gražesnių, tinkančių gyventi vietų. Nenorėkit, kad viskas taip greitai būtų aišku...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-16 21:37
lonely galaxy
Hm, mano jausmai šio kūrinio atžvilgiu dviprasmiški. Pirma nesu sužavėta. Bet ir pasibaisėjusi nesu. Rašyti tu gali. Bet visiškai nekuri pasaulio. Juk tai velniai rautų požemio karalystė- koks dar gaivus vėjelis nuo ežero ir kokie dar žiogai? Na ne, tai negali būti vasaros pievelė. Nupasakok vaizdinius. Nupasakok peizažą. Dabar tik neįtikinančios nuotrupos. Antra herojai. Suprantu kad perteikinėji vaikų bendravimą bet jie tokie... mandagus. Apart tavo ne vietoj įkišto papezėjai vien tam kad įrodytum jog rašai ne paauglių publikai. Jei tas tavo pasaulis toks unikalus- o ji tu turi susikūrusi, parodyk jį, pavedžiok po jį, papasakok jo unikalumą. Juk tai po velnių požemių karalystė ;) kolkas nevertinu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-16 19:59
Nuar
Daugiau veiksmo. Jūsų pasirinktas tempas tiesiog žudo kūrinį. Matote pagal įvertinimus. Švelniai tariant - laikas vienam herojui Jūsų romane užvažiuoti į dantis kitam herojui. Nes darosi visiškai neįdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-16 19:24
Don Bosco
Taip, tai nuotykių aprašymas, skirtas jaunajam skaitytojui. Gal reikėjo talpinti į skyrelį "vaikams"?
Jei jau Gordoną vaizduojate kaip gerą, jautrų ir teisingą vaikį, tai jis neturėtų patarinėti Aristėjui meluoti savo mamai.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą