Pinkas 46

ŠIMTAS PIRMASIS LAIŠKAS
Mano tekstas skirtas giliems žmonėms. Jų nesupras paviršutiniškas vėjavaikis. Tai sielos virpesys, kūrį išgirsti gali arba mano, arba aukštesnio lygio žmogus. Kitiems net nesiūlau skaityti, nes nieko nesuprasite. Tik laika sugaišite.
Prieš akis nedidelė užduotis, bet žinau, kad nesugebėsiu jos įvykdyti iki galo... Man buvo pasakyta, kad užrašyčiau gerus, pozityvius dalykus, kurie yra mano gyvenime. 
Pradedu: esu gyvas. Galiu dėkoti už gėrybes, kurias duoda dienos ir naktys. Turiu akis. Matau daug įdomybių pasaulyje. Turiu šunelį, kuris šiandien laižė nuo kojų vandenį, kai išėjau iš dušo. Turiu katinėlį, kuris prašo dėmesio, Danielius iš Izraelio, jį vadino filosofu. Turiu tikslą savo gyvenime. Tai nuspalvina kiekvieną akimirka ryškiomis spalvomis, kiekvienas mirksnis prisodrintas prasmės. Turiu Matą, šaunų, gerą ir protingą pagalbininką. Turiu Luką, laimingą manęs guodėją. Turiu Gintarą, puikų bičiulį, kuris sunkią akimirką paremia, palaiko. Turiu Andrių - vargdienį, kuriam galiu truputi padėti. Turiu tėtį ir mamą, juos myliu ir gerbiu. Turiu Levą Praisą, savo draugą, mokytoją ir maitintoją. Turiu Ravą Josef - išmintingą ir geraširdį mokytoją. Turiu kojas ir nagų grybelį, jis su manimi jau dešimt metų. Turiu lovą. Turiu sotų pilvą. Turiu stalą ir kėdę. Turiu šaligatvį ir šlamančių medžių gausybę, kurių negaliu suskaičiuoti. Turiu kelią į sinagogą, juo keliauju rytais ir vakarais. Turiu daug rūpesčių dėl vaikų. Turiu Gabiją, ja truputėlį rūpinuos ir tuo pačiu ji man padeda. Turiu stalinę lempą, ji maloniai šviečia. Turiu išmintingų žmonių parašytų knygų. Turiu gyvenimui skirtą laiką. Turiu pasaulį. Turiu žvaigždes, jos mano, net tada, kai net nežinau apie jų egzistavimą. Turiu mėnulį. Kartais juo grožiuos per mėgėjišką teleskopą. Kartais sakau Brochą žiūrėdamas į jį. Turiu datą, kada gimiau. Turiu datą, kada mirsiu, tik šiandien jos nežinau. Bet ji yra. Kaba virš galvos kaip viena iš šios akimirkos galimybių. Turiu visą visatos šviesą. Turiu šaldytuvą. Ten išsukta lemputė, kad per ŠABĄ galimą būtų jį atidaryti. Turiu VISKĄ. VISKO negaliu aprašyti. Esu objektyviai laimingas. Nors pavargau, bet turiu galimybę pailsėti. Todėl už viską dėkoju Tam, kuris visa tai sukūrė ir davė man. BARUCH AŠEM. 
ŠIMTAS ANTRASIS LAIŠKAS
Probleminė situacija Jausmai, intensyvumas išreikštas procentais Mintys, išreikštas intensyvumas procentais Alternatyva Mintys, jausmai po analizės
1 X. pasakė, kad žodis Jonas kilęs iš Joino (ivrit.). Tai yra įrodymas, kad lietuvių kalba neturi sąsajų su Sanskrito kalba. Pyktelėjau- 10%. Pagalvojau, kad tai teigiantis asmuo neišsilavinęs. Galiu jį pateisinti ir nepykti, nes jis mažai žino. Nekreipiu dėmesio. Ramus. Nerūpi, ką mano. Nes nepargįsta.
2 Ryte A. pasakė, kad jam ištrūko kelnių užtrauktukas. Kol jis rengėsi  - susiuvau. Paskui A. negalėjo užsitraukti. Palinkau ir bandžiau padėti. Vaikas pradėjo cypauti. „Liaukis“, pasakiau. Jis susiraukęs inkštė. „Nusiramink. Užtrauktukas užstrigo. Baik maivytis“. Pastūmiau ir numoviau jam kelines, kad nereikėtų jo liesti. Sutvarkiau užtrauktuką ir pasakiau, kad jis kvailys. Atidaviau kelnes. Paklausiau, ar jam ne gėda. Jis inkšdamas atsakė, kad nežino ką atsakyti. Susierzinęs-  40 %. Erzina tai, kad sūnus įtarinėja dėl seksualinio priekabiavimo. 100%.  Anksčiau jis patyrė smurtą, gal net prievartą. Todėl dabar, bet kokia asociacija šia tema, sukelia įtampą. Suprantu, nes kai čiupinėjau užtrauktuką, kilo nemalonios mintys... Gaila vaiko. Galėjau pasiekti tą patį rezultatą nestumdamas ir ne keikdamas. Parvedžiau Džimį. Pasakiau A., kad erzina jo įtarinėjimai. Jau pusę metų gyveni su manimi. Nieko tau nepadariau. „Kai su  Dž. gyvenau tap pat nieko nedarė, o kai gyvenau antrus metus, padarė. Įsikišo U. Ir pasakė, kad niekas nieko nedarė, kad A. viską išgalvojo, nes girdėjo kaip suaugusieji kalbėjo apie čiupinėjimą, ir pagalvojo, kad tai apie jį. A. pavadio U. kvailiu. 
3 Paskambinau L. mokytojai. Sakė, kad vaiko elgesys nepasikeitė. Pamokos didžiąją dalį guli ant suolo, lanksto knygą, nedirba, paišo, kalbėdamas trukdo vesti pamoką. Pyktis sumišęs su neviltimi. Pykčio - 20 %.
Nevilties –40%. Noras surikti  20%. Noras paaiškinti, kad privalo dirbti pamokos metu. Jam sunku susikaupti. Nemoka dirbti grupėje. Reikia asmeninio mokytojo. Myliu vaiką. Noriu padėti. Kaip?
4 Grįžo vaikai iš mok. U. ir A. šlapi. A. permirkęs kiaurai. Tai mano neapsižiūrėjimas, nes išleidau į mok. be striukės. U. šlapias, nes ėjo per lietų, o striukę, kurią buvau aprengęs ryte, nešėsi rankose. Pavadinau jį kvailiu. Vaikai pradėjo atsikalbinėti. Sudaviau A. per rankas. U. daviau antausį. Pyktis ir įniršio žiežirbos - 30 % Pykau ant U. Erzino tai, kad nepagalvojo, nesaugojo turto ir sveikatos. A. supykdė, nes nepagarbiai kalbėjo ir, kad neįkalbėjo U. apsivilkti striukės. Reikia aiškinti, gal jie nepratę ir nežino socialinių normų, todėl daug kur nemato problemos. O nežinodamas kas negerai, nežinai, kad tai reikia spręsti... Galiuosi, kad aptikęs bėdą nesusivaldžiau ir reagavau impulsyviai. Bandžiau jiems paaiškinti, kad turi saugoti turtą ir sveikatą. Jie nurimę klausėsi. Dabar sėdi salėje išrengti. Žmonės sunešė drabužius ir apklostė juos, kad sušiltų.
5 Grįžau namo. Radau šuns išmatų. Nustebau, nes savaitė Džimis taip nebedarė. Pagavau šunį ir snukutį įmurkdžiau į išmatas. Sudaviau per užpakalį. Jis sucypė. Tada sudaviau dar keletą kartų ir nunešiau į dušą nuprausti. Šaltakraujiškai vykdžiau bausmę. Nejutau pykčio, bet po pirmo smūgio suirzau ir supykau -  30%. Galvojau, kad reikia bausti. Jutau apmaudą, nes pastangos ir kančios išmokyti tuštintis lauke eina per niek. Dažniau vedžioti į lauką. Išmokyti tuštintis smėlio dėžėje. Derėjo po pirmo sudavimo sustoti, nes šuniui to būtų pakakę, kad suprastų problemos būvimą. Kiti smūgiai, išprovokuoti nevaldomo pykčio, buvo nereikalingi ir draudžiami.
Grįžo Gintaras iš Kaltinėnų. Pavedžiojo lauke katiną, o po to išvedė Džimį. Gal dar prasidės katino dienos gyvuliams. Ši lentelė nepilna... Daug situacijų liko neužfiksuotų. Tai namų darbas, kurį dariau šią savaitę. Psichologas liepė fiksuoti pykčio sukeltas mintis, jausmus, elgesį. Štai dar viena situacija. Matui daviau pinigėlį ir paprašiau, kad nueitų į parduotuvę, sau nusipirktų sūrelių, ir Lukui vieną nupirktų. Matui liepiau nusipirkti daugiau, nes jis negavo pietų... Lukas paprašė, kad leisčiau eiti kartu. Sutikau. Jie išėjo. Negrįžo valandą su trupučiu. Nerimavau. Pykau. Norėjosi nubausti stipriai. Bijojau, kad kas neatsitiktų... Dieną skambino milicininkas ir pranešė, kad V. vaikų mama ieškoma. Kad jei ją sutiksiu, paskambinčiau į miliciją ir padėčiau ją sulaikyti. Jai skirtos trisdešimt parų arešto. Taip pat yra dar kitų priežasčių dėl ko reikia ją sulaikyti. Prašė, kad visiems, kas ją pažįsta pasakyčiau, kad pamačius V. kreiptųsi į miliciją. Bijojau dėl vaikų. Kur jie prapuolė. Išlėkiau ieškoti. Reuvenas patarė jų nebausti, net nepriekaištauti. Radau juos prie parduotuvės. Jie buvo užsilipę ant parduotuvės stogo ir rado ten nulaužtą taksofoną.
- Tete, - džiaugsmingai šaukė jie, - žiūrėk, ką mes radome. – Tylėdamas priėjau. Paėmiau taksofoną ir nunešiau.  Ukas bėgo verkšlendamas iš paskos ir prašė, kad atiduočiau jo radinį.
- Prašau, neišmesk. – Maldavo jis. Pykau.
- Tete, tu pyksti? – Paklausė Atas.
- Pykstu ant jūsų. Išleidau į parduotuvę nusipirkti sūrelį, o jūs pradingote valandai. Ką man galvoti? Jei išsiūsiu nusipirkti Cocacolos, negrįšite tris paras? Kaip man pasitikėti jumis, jei taip neatsakingai elgiatės. O jei milicija būtų jus sugavusi, apkaltintu valstybinio turto niokojimu. – Dar daug kalbėjau. Daviau jiems baudą. Kiekvienas iš jų turės duoti po dešimt litų. Už juos nupirksiu gėrimų šventei ir dribsnių vaikams. Jie sumykė, bet su bausme džiaugsmingai sutiko. Man praėjo pyktis. Atas apkabino. „Myliu“, pasakė jis. Ukas mėgdžiodamas, bet nepatikliai priėjo ir apkabino. „Myliu“, pakartojo Ukas. Pabučiavau jų galvas ir pasakiau, kad myliu juos.
P. S. Ukas paklojo man lovą. Šis šaunus elgesys labai mielas, buvo malonu justi vaiko rūpestį. Prieš miegą mane apkamšė ir palinkėjo gero poilsio.
Ukas mano dienoraštyje užrašė: „Vieną kartą aš nemiegojau. Mama atidarė duris ir pamatė, kad nemiegu. Užlipo ant manęs ir nedavė oro tarsi mane norėtų nužudyti“. Dar vieną istoriją užrašė apie Atą. „Vieną kartą mama su Atu susipyko. Mama paklausė Ato, ar nori gyventi su tėvu – velniu. Atas nieko neatsakė. Po to Atas pabėgo prie ąžuolo. Mama tyliai nuėjo prie Ato ir atsistojo ant jo. Atas pradėjo rėkti. Žmonės buvę stotelėje nekreipė dėmesio. Tada jį paliko ir nuėjo į autobusų stotelę, o Atas pats atėjo. Mama viską papasakojo Džeraldui. Jis Atui liepė pasninkauti tris dienas, jei nepadės reikės daugiau... “ Pasninkauti  ten reikšdavo nieko nevalgyti, tik vandens leisdavo atsigerti. Dar viena istorija. „Vieną kartą Atas išėjo parnešti maisto. Atas užrakino duris ir pradėjo važiuoti dviračiu. Aš išlipau pro langą ir šaukiau Atą. Atas išgirdo mane ir greitai atvažiavo vėl su dviračiu. Jis mane užrakino su raktu. Ir išvažiavo į maisto banką. Atas grįžo namo ir mes sutvarkėme namus. Mama grįžo namo ir Atas viską papasakojo mamai. Mama mums davė diržo. Džeraldas grįžo namo ir pasakė, kad vaikams per švelni bausmė. Kitą dieną mus nuvedė į mišką. Mama pasirinko gerą vietą mušimui. Pasakė mums nerėkti. Mama nusilaužė rykštę ir nuplojo. Paskui mes grįžome namo. Džeraldas Atui pasakė eiti pasninkauti tris dienas. “