* Beyond/Už arba kita pusė

Dažnai pamąstai, kas kitoje pusėje?
Kas už ekrano, kas už drobės, kas už teksto.
Kas už nugaros, tavo, Tau, ar personažo paveiksle?
Į ką jie žiūri, į ką dabar ir į ką jie turėjo žvelgti.  Ar tai tikrai tu?
Kas tu? Mielas žiūrove?

Kas kita pus spektaklio? Užkulsiuose ir repeticijose?
Kas kūrėją privedė prie šio momento, lig jis ėmėsi realizuoti šią idėją?
Kas tie nutapyti daiktai? Ir kam jie priklauso, kas anais naudojasi?
Kas esu aš? Ir ką slepia manoji oda?
Kas už žodžių? Kas už supratimo?
Kas už fono? Ir galiausia, kas už pačio U Ž.

Apverskim puodelį,
Pažvelkim į paletę,
Ištraukim škurlį iš kambario kampo,
Ištieskim vargu trintas rankas.
Gal tai laimė?

Mano puodelis jau dveji metai kaip dužęs,
Mano brolelis penki kaip namie,
O aš kaip čia taip čia,
Paklydęs.
Gal tai laimė?

Kas už drobės, mano mieli?
Kas mes? Ir kokiai priklausom kultūrai?
Su kuo mus valgo?
Kuom prijaukina?
Kas mus apsprendžia Už mus?

Sudilę teptukai rėžia drobę,
Van Gogh'ą primena,
Ir vis ans gyveno už m (u/ū) s.
Kur anie keliavo? Ką anie matė? Ką tenai gėrė?

Valtelės svečiai,
Visi savanaudžiai,
Žurnalistas - tai tas religinis fanatikas,
bedievis kvailys, netikys niekuo ko akim nelietė, ausim neragavo.
Svečias - ugnies atnešęs, nuodėmių pilnas paklydėlis, kurs tiki, jog ims ir išpirks visą per vieną naktį.
Galiausia Šamanas, tikras pasakų pasaulio išminčius, seniai užmerkęs akis prieš tiesą, tik kad dar kart susitiktų su broliu...
Ten pasistatę veidrodį kits kito nematė, bet vis nebetai vienišu.
Tik va Kleopas, gyvenimą visą nuoširdžiai varė valtelės irklus,
Jog turėtų drąsos, paskutinėj kelionėj, rasti tikruosius mūsų namus.

Aš mylėjau Kleopą, nes jis buvo išmintingas žvejys
Mylėjo aną ir mano tėvas,
Nes tik jis mokėjo taip gerbti marių vėjus.

Tik jis iš svečių,
Prėskam horizonte
surado namus.


1856
0215
2017

Visi tiek keisti veikėjai,
Gyveną už mūs realybės ribų,
Tiek jaunuolis geltona Minesota,
Tiek tas su mamos megztiniu, tiek mėlynas paklydėlis sūnus,

Ten kiti dėsniai, ten atspindžiai paklysta veidrodžiuos,
Ten kartą išėjęs, nežinai ar berasi namus.

Kartais atrodo, jog jie žvelgia į mus,
Bet kas ten žino, kas už anų akių,
Už rėmo, už sluoksnio aliejaus.
Gal jie ten įstrigę amžinybėn tik keikia,
Ir siunčia naktim mum sapnus.

Žinau, kad tarp jų tiek pat nelabųjų kiek ir šventų,
Kiek kurtų pykčio, kiek reiškiant laimės jausmus.
Nors kartais ir tyčia.
Kuriu abu,
Tikėdamas, jog harmonija pagaliau bus.

Bet vis esu aplipęs purvu,
Vis dar...