Rašyk
Eilės (68955)
Fantastika (2090)
Esė (1656)
Proza (10033)
Vaikams (2370)
Slam (55)
English (1047)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Gyvenimas - nelyg knyga. Kai jo prieš akis daug -  nesukdami galvos jį gyvename žiūrėdami tik į priekį. Vienok, anot danų mąstytojo S. Kirkegoro: „ ... bet gyvenimą suvokiame tik žiūrėdami atgal. “
  Ko nepamatai, žiūrėdamas atgal. Laukei, ko norėjosi sulaukti, bet gyvenimas nepaiso tavo norų. Nelengva visus susivokimus išsakyti žodžiais, bet kas buvo prisiminti galima...
      Nutiko tas senokai – beveik prieš pusę amžiaus. Jis – dešimt klasių baigęs mokinys, ji – pirmą kursą baigusi studentė, atvežta į jo miestelį darbo stovyklon, kaip tuomet buvo įprasta, ūkio darbams. Vasaromis mokiniai nesijautė mokiniais, dienomis kur nors uždarbiaudavo, o savaitgalio vakarais eidavo į miestelio šokius. Ten jie ir susipažino, nes ir ją į tuos šokius nusitempė draugės. Tokio gilaus, širdingo žvilgsnio mūsų bernužėlis dar nematė. Nežinia, kodėl taip žvelgė, kodėl neįprastas, atsainus abuojumas šiandienos vyksmui jautėsi jos akyse bei elgesyje, bet tas suvirpino jo giliausias stygas. Jis įsimylėjo, tai buvo  visą įaudrintą jo širdį persmelkusi pirmoji meilė, o ji - irgi jautri  mergina – negalėjo to karšto pliūpsnio likti nepaliesta. Gal ji, nelabai suvokdama kas jam darosi ir palankiai tylėdama, tik leido jo meilei liepsnoti? Gal pavargusi širdis ilgėjosi ramybės, atjautos?  Bet jam buvo tyra pirmoji meilė. Kiek nedaug žemiškų dalykų jai tereikia. Parlydėdavo iš šokių namo. Paskui sėdėdavo ilgai su ja ant  nuošalaus suoliuko, pasakydavo vienas kitam retkarčiais kokį žodį ar papasakodavo  trumpą nutikimą, nusijuokdavo, klausydavo  žiogų,  žiūrėdavo į žvaigždes,  jis kartais priglusdavo prie jos peties, palaikydavo ranką, kartais tarsi pataisydavo jos pečius dengusį savąjį švarką, ir tylėdami praleisdavo dalį nakties – to neapsakomai laimei buvo gana. Blausioje žvaigždžių šviesoje jis regėdavo šalia sėdintį  neryškų jos siluetą, ir po daugelio metų  jam atrodė, kad  anuomet  žvaigždėtame fone neaiškiai boluojančiame jos atvaizde (kaip kad rašė Vydūnas, kaip Čiurlionis vaizdavo savo Zodiako Mergelėje) įžvelgė tai, ką Kūrėjas jo mylimosios įprastuoju pavidalu  apreiškė – jos tikrąjį, nežemišką, paveikslą. O jo meilė buvo tokia (jis tik ją tokią esant vaizdavosi), kad  žemiškąją  ją  galėjo skraidinti iki jos dangiškosios, tobulosios būties... Buvo laimingas bendrystėje su ja jausdamas tarsi kokią  vienybę su  visuma, su nenykstančia, aukštyn keliančia palaima. Anot to paties Vydūno: „ Žmogus tada yra sutikęs kitą visumos gelmių apraišką. Ir iš tos jis girdi nuolatinę gaidą, kad nėra apleidimo..., kad „ abu esava du spinduliu vienos žvaigždės“. Tada... amžinybės kvapas apgobia mylinčius. Pražydi visas žmogaus asmuo. Ir krykštauja visos jo jėgos... “ Jis pamena anuometį gyvasties krykštavimą, kai pirmadienio rytais po savaitgalio naktinių pasėdėjimų  mindavo dviračiais su draugu darban valyti skirto melioracijos griovio.
  Dangau! Sėdėjom tuomet po žvaigždėtu tavo skliautu tarsi du nepažįstami praeiviai pastogėj, užklupti  lietaus. Ir mes tada džiaugėmės gavę atgaivą nuo talžančių jausmų čiurkšlių. Nežinojom viens kito širdies slėpinių ir kelių, atvedusių į tą pastogę. Abiems buvo gera, kad nelyja, kad aprimdyti jausmai nūdieną lengvina. Po lietaus vėl savais keliais lemtis mus vedė...
Mėnuo baigėsi, ji išvyko. Liko laiškai, svajonės, buvo dar susitikimai, džiugios viltys.  Bet gyvenimas brėžė savo liniją. Vieną dieną gavo jos laišką, kurio pabaigoje netikėtai buvo rašoma maždaug taip: „Džiugu, kad aš buvau toji, kuri atvėrė Tau duris  nuostabiųjų šaltinių, dovanojančių žmonėms sparnus. O dabar aš pasitrauksiu  nuo Tavo vieškelio, kurį, sakai, nušviečiau. Nes ir mama, kuri išmokina mažylį žengti pirmuosius  žingsnius, toliau turi leisti jam žingsniuoti pačiam. O kai prieisi savąją žvaigždę – nejausi žemės sau po kojomis... “  ir t. t. Po aiškinimosi laiškais (ji atvirai, nuoširdžiai viską papasakojo, užbaigdama Šekspyru: „ Bet žodžiai lieka žodžiais, argi kas/ užgydė jais širdies žaizdas sunkias“) netgi jausmo apakintam jam tapo akivaizdu – tai pabaiga.  Sunku nusakyti stiprumą smūgio, sukrėtusio jį. Tik jaunystė  gali  tokius atlaikyti. Sutriko viskas, apniuko viskas, tik beviltiško sielvarto srautas talžė jo sąmonę, nebegalėjo miegoti ir t. t. Jo gimtasis miestelis buvo lygumoje.  Tą rudenį ir žiemą jis girdėjo visus naktinius traukinius, prabildančius bėgiais, besidriekiančiais gerokai atokiau jo gimtojo namo, priešingoje miestelio pusėje. Niekad anksčiau ar vėliau traukiniai jam netrukdė miegoti... Pirmą valandą nakties jis girdėdavo keleivinio traukinio švilpuką. Antrą riedėdavo prekinis traukinys. Paskui po trečios sunkiai bildėdamas nestodamas pravažiuodavo ilgas krovininis sąstatas. Apie šeštą važiuojančio kito keleivinio jis dažnai jau negirdėdavo. O aštuntą senoji jo draugė baba žadindavo – laikas mokyklon. 
Ko jis nepridarė, kokių planų nekūrė, kokių  jame esančių slėpiningų gaivalų neapreiškė...  Besiblaškant naktimis po lovą kažkada tarsi menkutė paguoda ir gimė tas pirmas eilėraštis, kuris truputėlį malšino skausmą:
            Vieškelis
Ėjau aš kartą naktį vieškeliu tamsiu,
Mirgėjo žvaigždės, miesto žiburiai,
Aplinkui buvo tuščia ir nyku -
Ausies dar nesiekė gyvenvietės garsai.
O vieškelis – jis vedė link šviesių ugnių –
Į savo brolius buvo panašus:
Toks paprastas ir toks kartu painus,
Tarsi gyvenimas kiekvieno mūs.
Ir kilo man galvoj paika mintis:
Jeigu staiga užgestų miesto šviesos,
Ir miestas tas nuo vieškelio į šalį pasitrauktų.
Tada iš vieškelio nebūt jokios naudos
Ir nieks jau juo nevaikščiotų, tik vėjai kauktų.
Tada tas vieškelis tebūt prisiminimas to,
Ką žmonės vertino ir brangino kadais.
Kada dar nieks nedrįso judint vargšo miesto
Su jo šiltais, viltingais žiburiais...

    Buvo dar laiškų, nerealių svajonių, bandymų kur nors netikėtai ieškoti, stebuklingai susitikti, bet galop laikas nutraukė visas gijas. Parašė dar eilėraščių, kurie irgi buvo realybėje nebegalimas bendravimas su ja, nors jais apslopindamas savąją gėlą. Pats save vadino Liūdnojo vaizdo riteriu, bet slėpė tą nuo pašaipių, jaunatviškai lengvabūdiškų bendraamžių. Toliau gyveno savo gyvenimą, stengdamasis nerodyti ano įvykio aidų. Nukišo juos kuo toliau nuo sąmonės, tarsi užkasė. Bet užkastieji, aišku, sudygo, tik jis stengėsi nematyti, tad ir nematė. Sudygusiesiems tekusi atstumtųjų vaikų dalia padarė  juos piktais, tamsiais. Ir ėmė kenkti savo gaspadoriui, tik jis anuomet to nesuprato. Kur jau tokiam pasipūtėliui vaikėzui išraudoti savo gėlą, atsiverti, o palengvėjus ir padėkoti Kūrėjui už tokį tikrą esamybės mirksnį... Tik jis ir jo gyvenimas darėsi vis painesni, bet eikvodamas jėgas ilgai su juo tarsi tvarkėsi – kaip kad dauguma aplinkinių tą daro. Žmogus su širdimi po kauke – juk daug tokių...
    Visko jo gyvenime buvo... Galop pasiligojo ir, pajutęs silpstantį gebėjimą judėti, saugodamas tuos brangius jam laiškus, eiles bei kitus popierius nuo šiukšlių dalios, sudegino viską. Guodėsi bent tuo, kad buvo šį tą gyvenime suvokęs, mažu supratimo laukeliu praturtinęs save, ir kad, anot Tagorės: „mirtis negali iš sielos atimti to, ką ji laimėjo, nes  jos laimėjimai yra suaugę su ja“. Bet vėl jam prisiminė to Tarso žydo Pauliaus žodžiai: „ jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus judinti..., jei kalbėčiau visomis žmonių ir angelų kalbomis ..., bet neturėčiau meilės – būčiau niekas... “ Ir tada jis prisiminė ją („ bet juk aš turėjau meilę, tikrą, nežemiškai tyrą, nors jos pradžia buvo tokia. O... kokią viską perkeičiančią,  tikrą Anapusybę  tuomet jaučiau! Paskui, pašlemėke, tu viską sugadinai. Tebuvo tik įsigeidimas turėti, o ne Pauliaus meilė, kuri neieško sau naudos, visa tiki, viskuo turi vilties. Gal tavoji prigimtis nusitempė tave pas save? “) Ir vėl jį užliejo anų dienų palaima, tikrumas ir pagarba, dėkingumas jai – kad per ją „apturėjo“ gyvenime tai, kas nūnai, giliam rudenyje, nušvietė tą gyvenimą branda ir džiugesiu.
  Toks nelengvas šviesusis jo gyvenimo knygos lapas. Bet knygoje daug lapų.  Daugelio kitų turinys kitoks. Nebėr drąsos ir jėgų juos prisiminti, išguldyti. Visko buvo... Stiprūs jausmai – tarsi karšta bulvė, kurios žinai negalįs šalin tėkšti. Netikėtai karščio  nudegintas – atsikratai  įbrukdamas ją artimiausiam, dažnai brangiam žmogui. Jis kenčia, o tavo delnai vėsta. Vėsta ir tavo gyvenimas, tik  ne iškart tą pamatai... Tad ko dūsauji netikėtai užkluptas deginančio  smūgio? Gauni – įbruki – vėl gauni – vėl kitam įbruki. Nejausdamas stumdai kitus ir pats esi stumdomas.  Tokia mūsų tikrovė.  Mes ją tokią susitvėrėm. Ir tu taip elgeisi.  Atgavai savo karštą bulvę. Nelauktai, nesuprantamai, nors kažko džiugaus tuomet būtum laukęs. Laukei ko norėjai sulaukti, bet ne tu lemi įvykius. Kaip ir anuomet, mokinuk...
2017-02-15 09:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-16 07:55
Aurimaz
Savanaudiškas kūrinys...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-15 16:01
EgiZ
Dviprasmis jausmas perskaičius: autorius lyg ir moka valdyti plunksną, kartais išvingiuoja visai smagiai netikėtus teksto viražus (pvz., bulvės :), bet pasirinkta gana banali istorija verčia daryti gudreiviškus ekskurus, aliuzijas į Kirkegorą, Vidūną, kurios disonuoja su lėkšta istorija. Yra ir mikrotekso klišių: "suvirpino stygas", "gyvenimo knygos lapas", gyvenimo karštis (nu)degina. Nors gal jos specialiai prie siužeto derintos?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą