Rašyk
Eilės (68973)
Fantastika (2090)
Esė (1658)
Proza (10040)
Vaikams (2371)
Slam (55)
English (1047)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







ŠIMTASIS – 2 LAIŠKAS
Jau antrą kartą rašau šimtąjį laišką. Vakar pasakojau apie pyktį kurį išgyvenau. Netyčia nuspaudžiau kažkokius mygtukus, pats nepastebėjau ką ir kaip, ir dokumentas su žodžiais buvo sunaikintas. Išgyvenau frustraciją, bet valdžiausi, nes tikėjau pilnu tikėjimu, kad tokia Kūrėjo valia. Nusipelniau darbo sunaikinimo. Man taip geriau. Gal dėl to, nes aprašyta istorija parodo, koks esu blogas ir nekantrus žmogėnas. O apkalbėti net save negalima. Lašon hora kenkia tam, kas kalba, tam kas klauso ir tam apie ką kalbama. Vakar atlikau visus tris vaidmenis. Buvau rašytojas, skaitytojas ir personažas. Gal derėjo labiau kontroliuoti liežuvį. Šiek tiek buvau suirzęs, nes viena neatsargi akimirka anuliavo kelias valandas darbo. Šiek tiek šypsojausi, nes tikėjau, kad Kūrėjas geriau žino kas man yra reikalinga, ir jei jo tokia valia, kad ta išpažintis būtų sunaikinta, tada taip gerai man ir pasauliui. Už kelerių valandų poilsio šventė. Džiaugiuos, nes pailsės kūnas ir gaus peno siela. Vaikai jau grįžta iš lauko. Dėkoju Kūrėjui už nueitą kelią.
Ką tik supykau. Grįžęs Atas pasiskundė, kad Ukas skriaudė šunelį, kad jį barė žmonės už grubų elgesį su gyvūnu. Turiu pripažinti, kad jis elgiasi su gyvu padaru tarsi su lenta, ar akmeniu. Aš taip pat netekęs kantrybės elgiuos grubiai su šuniu, bet tik netekęs kantrybės, tai nėra sistema ir tikiuos sugebėsiu savo nekantrumą ir pyktį suvaldyti. Paprašiau Uką eiti į dušą ir nusiprausti. Nuvedžiau jį į kambarį. Atsisuku, jis guli ant lovos ir šypsosi. Tai mane įsiutina. Surinku. Jis išsigąsta. Pakeliu jį ir simboliškai koja įspiriu į užpakalį. Jis suklinka.
- Ko rėki?
- Nes muši mane.
- Kol kas nemušiau tavęs, bet jei nori, kad tave muščiau, prašau. Štai pavadėlis. – Paimu Džimio pavadėlį. Vaikas rėkia. – Tai nori, ar ne?
- Nenoriu.
- Renkis ir eik praustis. – Jis drebėjo. – Ko maivaisi. – Mane erzino jų vaizduojama baimė. Atrodo, kad jie vaidina aukas. Tai siutina, nes tada kyla noras su jais taip pasielgti. Kai jie tikisi smūgio, norisi duoti tai ko jie tikisi. Suprantu, kad tai kvaila. Nežinau, koks čia psichosocialinis procesas, bet noriu ištrūkti. Nriu pakeisti savo požiūrį į vaikelius.
Prieš keletą dienų netekau kantrybės ir nubaudžiau šunelį. Buvau supykęs, nes tuštinosi namuose. Bausmė buvo neadekvati nusikaltimui, taip pat Džimiui sunku buvo tai ištverti...  Mano psichologas paprašė fiksuoti pykčio išprovokuotas mintis, jausmus, žodžius veiksmus. Vakar buvau supykęs ant Uko. Jis pabėgo ir kelias valandas bastėsi po miestą. Buvau labai supykęs, bet neperlenkti lazdos padėjo tai, kad stebėjau pykčio keliamas mintis. Tai padėjo jį identifikuoti ir kontroliuoti. Suplanavau bausmę. Plano laikymasis padėjo nebausti per stipriai, nes nubrėžiau mintyse leidžiamą ribą, tada kai buvau neapsvaigęs nuo pykčio.
Ačiū. Dažnai klystu, bet Kūrėjas nukreipia tinkama vaga gyvenimą ir gaunu daugiau gėrybių nei nusipelniau.
P. S. Baigėsi šventė. Padariau Avdalą. Po to pavalgiau ketvirtą puotą. Pasistengsiu, bly neder, daryti taip visada. Šiandien nusikaltau, vienu veiksmu daug nusikaltimų padariau. Šiandien supykau. Pyktis apakino. Surikau ir sudaviau. Žodžiais įžeidžiau. Gailiuosi, bet jau nubėgo ta akimirka į praeitį ir pasimetė tarp užmirštų tūkstantmečių.
Grįžo vaikai iš lauko su Džimiu. Girdžiu, kaip jie už durų ginčijasi. Po akimirkos nekantriai skambina ir nervingai klibina rankeną. Šiek tiek susierzinu. Atidariau ir paprašiau akimirką pabūti už durų ramiai. Tada uždariau duris. Po akimirkos atidariau ir pakviečiau Atą. Jis - pasimetęs, nežinodamas ko laukti, užėjo. Džimis tap pat užėjo. Uko paprašiau pabūti dar minutę. Kai atidariau duris jo jau nebuvo. Nusileidau koridoriumi į pirmą aukštą, jo ten nėra, pakilau į penktą aukštą, jo ten nėra. Paprašiau Ato kartu su manimi eiti ieškoti vaiko. Jis nenorėjo, bet apsirengė ir išėjo.
- Dėl to, kad išėjo Ukas, jaučiu pykti. – Pasakė Atas.
- Aš taip pat. – Nusileidome. Atas atidarė magnetine spyna užrakintas duris. Išėjome. Apsidairėme. Ukas stovėjo prie gretimos laiptinės durų.
- Ukai! – Surikau. – Ką ten darai? Eik namo. – Jis išsigando. Sudrebėjo, bet artėjo neskubėdamas. Nerūpestingai. Aš susierzinau. Pradėjau barti vaiką. Su kiekvienu žodžiu labiau irzau ir pykau. Išminčiai sako, kad pyktis baisus dalykas ir jo reikia atsisakyti, nes tas, kas pykčio apimtas plėšo drabužius, laužo daiktus, galų gale taps stabmeldžiu. Tai baisi mano bėda. Reikia mokytis nepykti, suprasti kaip pykstu, kas kursto, sukelia pyktį, valdyti jį. Norėčiau išmokti niekada nejausti pykčio, jokiomis aplinkybėmis.
P. P. S. Iš vienos pusės guli Mukcius. Laižosi ir trokšta dėmesio, iš kitos - knyga (Maimonido disputas), telefonas, piešinys, pakrovėjas ir kruvinas kaklo raištis...  Nusičiaudėjau. Katinas išsigando ir paspruko. Šiandien vaikai ėjo į mokyklą primą kartą šiais mokslo metais. Buvo smagi, nerūpestinga šventė. Progimnazijoje sekėsi neblogai. Tik šiek tiek Atas nerimavo, kad nesumokėsiu už pratybas, ir kai įsitikino, kad sumokėti galiu, labai džiaugėsi, jautėsi saugiai, ir įkyrėjo mokytojai ir man kartodamas, kad sumokėsiu už pratybas. Tikriausiai taip yra todėl, kad gyvendamas su mama nuolatos neturėjo pratybų, dėl to išgyveno diskomfortą, nes skyrėsi nuo klasės vaikų. Muzikos mokykloje pradžia ir pabaiga buvo laiminga. Išklausėme koncertą. Po jo nuėjome ieškoti specialybės mokytojų. Iš pradžių radome Uko mokytoją Joną. Jis, išsiblaškęs ir sunkiai formuluojantis mintis, bet geraširdis ir labai simpatiškas žmogus, aiškino ir truputėli painiojosi, nes nerimavo daugiau nei Ukas ir aš kartu paėmus. Atas irzo. Nerimavo dėl savo mokytojo. Paskui dalinosi su Uku mokyklos teritoriją, dėl to abu labai susierzino. Po to atėjo moteris, kuri taip pat ieškojo mušamųjų specialybės mokytojo, kaip ir aš. Atėjusi pavaduotoja pasisiūlė ją nuvesti per kiemą į mušamųjų klasę. Paprašiau, kad Atas nueitų su ja, ir ten manęs palauktų. Norėjau brolius išskirti, nes brendo tarp jų konfliktas. Atas išsigando. Atsisakė eiti. Supyko. Susijaudinęs rėkė ant Uko, nes jis iš jo šaipėsi.
- Nenori ten būti, bent nueik, pažiūrėk, kur yra mušamųjų klasė, kad vėliau nereikėtų blaškytis. – Jis užsispyrė ir pareiškė, kad niekur neis. Kalbėjausi su mokytoju Jonu. Atas dingo. Po minutės grįžo. Pasakė, kad pavaduotoja parodė trumpesnį kelią. Paskui puolė Uką, nes tvirtino, kad jis jam parodė liežuvį. Baigiau tartis su Uko mokytoju. Pasisukau į Atą. Jis išraudęs, susijaudinęs, supykęs, vos tramdėsi. Paėmiau už rankos vaikus ir keliavome į mušamųjų klasę. Išėjome į lauką. Einant pro duris Atas puolė Uką. Juos išskyriau.
- Kodėl iš manęs leidi tyčiotis? – Klausė Atas. – Su manimi galima daryti ką nori? Supratau, aš visada kaltas. Man Ukas davė į nugarą, kai nematei?
- Nesvarbu. Net jei tai tiesa, neturi teisės jo mušti. Tu susijaudinęs, todėl pasistengsiu nekreipti į tavo pyktį dėmesį. Prašau susivaldyk, viskas bus gerai. – Jis atsikalbinėjo ir dar labiau širdo. Pasielgiau spontaniškai. Norėjau delnu suduoti per lūpas, ir pasakyti, kad nedrįstų su manimi grubiai ir nepagarbiai kalbėti. Tik sudaviau ne delnu, o atvirkščia jo puse. Veiksmas buvo spontaniškas, nespėjau pats suraeguoti. Didžiojo piršto sąnariu kliudžiau nosį. Iš jos pasruvo kraujas. Nustebau ir išsigandau. Paėjome į šalį, o kraujas gausiai liejosi ant šaligatvio. Neturėjau jokio skudurėlio ar servetėlės. Mano planšetė įsiūta medžiagos skiaute. Daviau į ją nusivalyti nosį, bet kraujas liejosi laisvai, o skiautė jau visa buvo nudažyta. Apžiūrėjau save. Kokį drabužį galiu paaukoti? Pamačiau kaklaraištį. Nusirišau.
- Nereikia. – Pasakė Atas.
- Sėskis ir užversk galvą. Valykis. – Jis ramiai atsisėdo šalia įėjimo į mušamųjų klasę. Ukas net nepastebėjo, kad jo brolis pasruvęs kraujais, jis žaidė. Kai atkreipiau jo dėmesį, tada aiktelėjo. Liepiau nurimti ir atsisėsti prie įėjimo iš kitos pusės. Nuėjau pas mokytoją Montvydą. Apžiūrėjau auditoriją. Jis kalbėjosi su Klaipėdoje įžymaus režisieriaus žmona. Jo vaikas bus Ato klasės draugas. Gal ir gerai, Atukas pamatys prie kitokio bendravimo stiliaus įpratusį žmogų. Laisvą menininką. Išėjau į išorę. Atas sėdėjo užvertęs galvą. Sušlapinau seilėmis kaklaraiščio kraštą ir nuvaliau kruviną veidą. Kraujas nustojo tekėti. Berniukui buvo bjauru, kai valiau jo veidą savo seilėmis, todėl jis paprašė, kad valyčiau jo seilėmis. Apspjovė kaklaraištį ir nuvaliau. Pabučiavęs apkabinau. Abu nuėjome į pučiamųjų klasę. Apžiūrėjome ksilafoną, marimbą, būgnų rinkinius. Grįžtant namo Ukas prisipažino, kad einant į lauką jis pastūmė Atą iš nugaros, kai nemačiau. Kad prisipažino pagyriau, kad pastūmė ir išprovokavo Atą jį pulti, o mane tramdyti, bariau. 
P. P. P. S. Džimis laksto po namus uodegą švaistydamas į šonus. Gintaras išėjo į lauką, parnešti šiukšlių kibiro, nes buvo padėjęs ant palangės iš išorės, kad išdžiūtų, o vėjas nupūtė.
Šiandien daug kartų buvau supykęs. Šį kartą niekam kraujo nepaleidau, nei tyčia nei netyčia. Tai guodžia. Gal pasitaisysiu. Pastebėjau vieną dėsningumą, gal tai tik įsivaizdavimas, o gal ne. Visos emocijos, geros ar blogos, net norai ir geismai, kol jie būna maži, tada savo valia galiu juos kontroliuoti. Galiu leisti geismui, ar emocijai vystytis, augti, ar atvirkščiai - nykti, ar išlaikyti tokioje pat būsenoje. Pavyzdžiui, galiu nuslopinti ir nesupykti. Arba pamatęs gundančią moterį nusukti akis ir kilusiom nedorom mintim ir norams pasakyti ne. Bet valia kol kas nedidelė. Todėl valdyti galiu tik nedidelį impulsą. Pačioje pradžioje, kai emocija vos atpažįstama, tada ji mano valioje, bet jei pražiopsau ir pyktis, ar kita emocija užauga, tada nepakanka mintyse pasakyti „ne“. Tenka įrodinėti sau pačiam, kad taip elgtis nedera, ar kad taip reikia daryti. Jei pražiopsojau ir šitą galimybę suvaldyti, įsiplieskiu ir impulsyviu šuoliu pereinu prie veiksmų, kartais pats nespėju sureaguoti, kai būnu atlikęs destruktyvų veiksmą.
Šiandien supykau ant Uko. Daug kartų. Bet daug kartų suvaldžiau pykčio impulsus, kurie timpčiojo rankas ir dėl to džiaugiuosi. Tik pastebėjau vieną mintį. Vienu metu, kai jis nedarė namų darbų, stebėjau jį ir nebylioje galvoje iškilo vaizdas, rodantis kaip baudžiu jį mušdamas rykšte. Pamaniau kad noriu tai atlikti. Paskui pagalvojau, kad gal nereikia. Kilo noras šokti ir įvykdyti suplanuotą egzekuciją, bet aplinkybės vertė ramiai sėdėti. Tai sustabdė. Apmąsčiau ir nurimau. Ukas pradėjo dirbti, ir pyktį pakeitė pasitenkinimas. Džiaugiuos, kad savo mintis pastebėjau, tai leidžia suprasti šį tą... Tai mechanizas padedantis suvaldyti pykti.
Vakar garbaus amžiaus dama pasakė, kad į daug ką nereikia reaguoti, bet tai ateina su metais... Tai pasakė ramiai šypsodamasi. Gal kai pasensiu būsiu ramesnis ir kantresnis.
2017-02-15 09:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-15 11:07
Aurimaz
Sakinius užrašyt mokate, dabar pradėkite mokytis rašyti pasakojimus, istorijas, noveles, epus ir t.t. Kam gaišti mūsų laiką tokiais tuščiais laiškais į niekur?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą