Čia aš.

Aš stovėjau stebuklingo grožio pievoje ir stengiausi užuosti ankstyvą vasaros rytą. Kojos truputį šalo nuo mažyčių, lyg perlai rasos ląšelių, kurie atrodo begalo stengėsi nenukristi nuo išsidraikiusios žolės. Vis laukiau patekančios saulės ir jau įsivaizdavau kaip šilti spinduliai liečia man skruostus. Atrodo, kad tuoj ateis rytas ir viskas bus gerai. Bet kurgi jis? Kur mano pirmieji saulės spinduliai? Pajutau kaip vėjas pradėjo kedenti plaukus lyg norėdamas pašnibždėti atsakymus į man taip rūpimus klausimus. Klausimus, kuriuos užduodu stovėdama čia jau kelis šimtus metų.
Viduje subjursta, apima neviltis, liūdesys ir visos panašios emocijos, kurios susijungusios į didžiulį pajuodusį kryžių spaudžia mane.
Kiekvieną naktį jaučių skausmą, lyg šimtas laukinių šunų ėstų mane  gyvą. Ir vis laukiu savo saulės, to vienintelio ryto, kai šviesa tuos šunis išgainios iš mano pievos.
Atrodo, amžinybę viliuosi, o ši amžinybė niekada nesibaigs. Kaip amžynybė gali turėti pabaigą? Gana juokinga. Bet ir juoktis aš nebemoku. Nebemoku mylėti, džiaugtis, apkabinti, o gal niekada to ir nemokėjau.