Rašyk
Eilės (67142)
Fantastika (2011)
Esė (1604)
Proza (9805)
Vaikams (2338)
Slam (53)
English (1031)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt




Kičas Kičas

Už šarvuotų durų prasidėjusi nuodėmė

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Tą dieną ji jautė, jog tai paskutinis kartas. Keistas jausmas gniaužė gerklę su kiekvienu daiktu paimtu iš lentynos. Kvepalai- į vieną kišenę, auskarai į kitą...
- Prašom parodyti ką turit.
- Aš?
- Taip, jūs- griežtas apsauginio veidas, nesušvelnėjo net ir tada, kai atsegus striukę pasimatė suapvalėjęs Emili pilvukas.
- Jūs ką tik norėjote pavogti šiuos daiktus.
- Aš? Ne, aš..
- Taip jūs. Ir jūs tikrai norėjote- vyro balsas darėsi vis griežtesnis. Emili nuleido akis. Iš rankovės iškrito vaikiškas barškutis. Pirmas daiktas mažylio kraiteliui...
- Aš tik... aš neturiu ką valgyti, aš.. laukiuosi.
- Eime su manimi.
Emili buvo nuvesta į apsaugos kambarį. Netrukus dar ne viename vaizdo įraše buvo atpažintas Emili veidas. Cigaretės, alkoholis, kartais maistas....
- Na, ką? Pati įkliuvai- ironiškai šyptelėjo trumpaplaukė moteris.
- Mes kone mėnesį tavęs ieškojom, atėjai pati- net neatsisukdamas kalbėjo prie kompiuterio sėdėjęs vyras.
Ir toliau viskas kaip per sapną. Policija, antrankiai, policijos komisariatas. Vienas per kitą garsiau kalbantys vyrai ir moterys. Dabar  pro Emili akis prabėgo kone visas jos trumpas gyvenimas. Užpuolimas, vagystė, dar viena vagystė, viešos tvarkos pažeidimas, spyris pareigūnui... Emili atrodė, kad tai niekad nesibaigs, balsai nesiliovė, ji nualpo...
- Kiek daug nusikalstamų veiklų yra padariusi ši mergaitė- priešais Emili akis šmėžavo baltas chalatas.
- Taip... policijai žinoma jau nuo keturiolikos, kai pabėgo iš namų.
- O tai, kad ji laukiasi nėra lengvinanti aplinkybė? Jai vis tiek teks sėsti į kalėjimą?
- Teks. Uždarysim ją į atskirą kamerą, kur ji bus viena, kad nesikabinėtų kitos kalinės. Iki gimdymo dar 4 mėnesiai...
- O kas toliau? – su nerimu akyse klausė gydytoja.
- Vėliau- vaikas į vaikų namus, o ji toliau atliks bausmę.
- Kiek jai paskirta?
- 15 metų.
- Dieve... - atsiduso gydytoja.
- Tokie įstatymai.
- Oooo, o kaip tėvas? Jo nėra? Gal galima vaiką atiduoti tėvui?
- Nėra. Nieko nėra. Nei tėvo, nei senelių.
- Baisu, o tokia jauna, tokia..
- Ne pirma ir ne paskutinė. Išgyvens- griežtai nukirto policijos pareigūnė.
- Kelkis, eime- ėmė raginti gydytoja.
- O kaip jos būklė? - prieš išvedant Emili dar paklausė moteris.
- Viskas gerai, keista, kad gyvenant tokiomis sąlygomis viskas puiku.
- Tokios užsigrūdinusios- net nemanydama pataikauti toliau griežtu tonu kalbėjo policininkė.
Emili buvo nuvesta į kamerą. Vienvietę kamerą. Šalia metalinės lovos stovėjo gerokai palūžusi spintelė, virš jos kabėjo lentyna. Joje- dulkėtas, apiplyšęs pliušinis žaislas. Prieš tai čia irgi kažkas gimė, kažkas pasitiko pirmąsias savo gyvenimo dienas. Prieš Emili akis iškilo nuotrauka, kurią jai rodė mama. Nuotraukoje, kuri ji- vos gimusi ant tėčio rankų. Baltoje palatoje. Tik šalia lovos- graži spintelė, o ant jos- didelė rožių puokštė. Tada ji suprato, kad atėjimas- tai tik mažas taškas pradžioje to kelio, kurį tu eini per gyvenimą.
Pusryčiams- bandelė su džemu. Pietums- ryžiai. Vakarienei- sriuba. Savaitę tas pats. Vėliau meniu „ keičiasi“. Bet Emili nejautė skonio. Ji valgė. Tiesiog valgė. Būtų gal išvis nevalgiusi, bet kartas nuo karto pajautusi pilve spyrį prisimindavo, kad ji ne viena. Kad ten juo niekas nepasirūpins, kad kol kas ji dar turi jam padėti... Kūdikis vis dažniau apie save primindavo. Vis dažniau sujudėdavo. Ir tiesa sakant, Emili tik tada apie jį pagalvodavo. Pagalvodavo ir tarsi atsikvėpdavo, kad jam viskas gerai... Ji negalvojo apie jo ateitį, negalvojo, kokie tėvai jį įsivaikins, negalvojo  net apie tai, kas gims- berniukas ar mergaitė. Ji žinojo, jog juos visuomet skirs tie penkiolika metų, o gal ir visas gyvenimas...
Laikas bėgo. Mėnesiai tirpo. Vieną naktį ji pajautė stiprius skausmus šone, vėliau pilvo apačioje. Pradėjo klykti ir raitytis iš skausmo. Temo akyse. Netrukus prasivėrė šarvuotos kameros durys. Pasigirdo balsai, šūksniai. Skausmas buvo toks didelis, kad sąmonė tai dingdavo tai vėl atsirasdavo.  Kažkas laikė už rankos, kažkas... pasigirdo verksmas.
- Mergaitė- be jokių emocijų ištarė pražilusi moteris ir numetusi ant žemės rankšluostį išėjo.
Atėjo ta pati gydytoja, kuri apžiūrėjo Emili prieš ją uždarant.
- Pagimdei dukrą- šypsojosi ji. Emili tik linktelėjo. Jai skaudėjo visą kūną, svaigo galva, pykino.
- Ar nori ją palaikyti? - Emili papurtė galvą ir nusisuko. Gydytoja su kūdikiu išėjo iš kameros. Veidu nesustodamos bėgo ašaros. Iš skausmo. Dvigubo skausmo. Draskančio, dar atsigaut nespėjusį kūną ir širdį. Širdį su ką tik atsivėrusia nauja žaizda.
- Ei! - pasigirdo abejingas šūksnis. Tai buvo policijos pareigūnė. Emili atsisuko.
- Turi pasirinkimą. Gali 6 mėnesius auginti čia vaiką, kol maitinsi. Vėliau jis bus atiduotas į vaikų namus. Arba gali jį atiduoti tuoj pat - pareigūnė laikė rankose jau paruoštus dokumentus. Emili žiūrėjo į juos ir negalėjo pratarti nė žodžio.
- Su tavim kalbu! - dar garsiau sušuko moteris- atsakyk ką darysi. Tokių kai tu čia dešimtys. Negalvok, kad gaišiu su tavim laiką. Dar kartą kartoju, jei nori nors kiek paauginti savo vaiką, pasirašyk čia, o jei ne, parašyk, kad jo atsisakai ir mes tuoj pat išvešim jį į vaikų namus.
- Aš noriu.
- Ko nori? - jau visai praradusi kantrybę sušuko pareigūnė.
- Noriu auginti.
- Hmm- nepatenkinta suniurzgėjo moteris- lyg nuo to bus geriau tau ar vaikui, tik mums daugiau darbo ir bėdos. Gerai, rašykis.
Emili drebančiomis rankomis pasirašė prirašyto popieriaus apačioje.
- Čia tu viską turėtum perskaityti, bet apseisi. Nieko naudingo nesužinosi. Gyvensi kaip gyvenus. Tuoj paprašysiu, kad atvežtų vaikišką lovelę ir sauskelnių. Per tokias kaip tu tik... - ir ji nutilo.
Netrukus į palatą buvo atvežta vaikiška lovytė, į sulūžusią spintelę padėta krūva sauskelnių. Gydytoja atnešė jau nurimusią, miegančią mergaitę.
- Gerai, kad ją pasilikai, guldydama į lovytę mažylę, pratarė ji. Emili tylėjo. - Tave, jei reiks prižiūrės kita gydytoja. Ne aš. Nepamiršk jos, rūpinkis ja. Pirmosios dienos kūdikio gyvenime svarbiausios, kol ji čia bus, suteik jai kuo daugiau meilės, šilumos. Tegul ji žino...
- Gana! - kone suklykė Emili - gydytoja, net krūptelėjo. Nuo riksmo pabudo mergaitė ir ėmė verkti.
- Na, gerai. Einu. Sėkmės Jums čia.
Šarvuotos durys užsitrenkė. Ir taip mažoje kameroje pasidarė dar mažiau vietos. Mergaitė verkė. Emili įsikniaubė į pagalvę ir nenorėjo to girdėti. Ji ėmė kumščiais daužyti kameros duris. Šaukė, kad suklydo, kad nori atiduoti mergaitę į vaikų namus, kad nenori jos žiūrėti, nenori jos paimti, nenori... Bet jos niekas negirdėjo. Niekas neatėjo. Staiga kameroje stojo tyla. Emili atsisuko i lovytę. Į ją žiūrėjo didelės mėlynos akys, spurdėjo mažos rankytės. Emili žengė žingsnį artyn. Skruostais vėl ėmė riedėti ašaros. Mergaitė vėl ėmė verkti. Emili paėmė ją ant rankų. Vos prigludusi prie motinos krūtinės mergaitė nurimo. Emili glostė jos galvytę, šypsojosi jai, pamaitino. Vėliau visą naktį nešiojo mergaitę ant rankų, nes ši niekaip nenurimo, neužmigo. Galiausiai jau visai paryčiais judvi užmigo siauroje ir kietoje Emili lovoje.
Mergaitė buvo labai nerami. Daug verkė. Emili ją nuolat nešiojo, nuolat supo. Ji nemiegojo niekur kitur tik šalia mamos. Po keleto savaičių Emili paprašė, kad lovytė būtų išnešta iš kameros. Taip jos ir miegodavo, toje siauroje kietoje lovoje, dviese. Ir visą tą laiką Emili persekiojo gydytojos žodžiai- nepamiršk jos. Suteik jai kuo daugiau šilumos ir meilės. Ir šitų žodžių prasmę Emili suvokdavo kiekvieną mėnesį, kurių likdavo vis mažiau. Mergaitė keitėsi ir augo rodos kas valandą. Emili džiaugėsi kiekvienu jos šypsniu, rodos kiekvienu mirktelėjimu. Kiekvieną kartą mergaitei užmigus ji verkdavo. Verkdavo, nes su kiekviena diena ji suprasdavo kiek daug ji nepamatys, kiek daug neišgirs. Jai draskė širdį, kad neišgirs žodžio MAMA, nepamatys pirmų žingsnių, kad jas skirs tie prakeikti 15 metų. O kas bus po jų? Kas bus, kai ji išeis iš kalėjimo? Gal ji net nežinos, kur yra jos dukra. Gal dukra nenorės su ja bendrauti. Ir kaip ji jausis tada? Ji susitaikytų su viskuo. Bet tik žinodama, kad jos dukra laiminga. Labiau už viską ji bijojo, kad dukrai nepasikartotų jos ar panaši lemtis.
Emili dukra jau sėdėjo, netgi bandė žengti pirmuosius žingsnius. Didelės mėlynos akys spindėjo kiekvieną kartą, kai prasiverdavo šarvuotos kameros durys. Mažylė jau suprato, kad judvi su mama eis į kiemą. Betonine tvora aptvertoje teritorijoje buvo nedidelis lopinėlis žemės, kur augo gėlės, žaliavo žolė. Ten Emili dukrytei ypač patikdavo. Ten ji ir žengė pirmuosius netvirtus žingsnius, įsikibusi į mamos ranką. Ten ji pamatė pirmą sniegą, vasarą sėdėdavo ant užkloto  ir žaidė su tuo vieninteliu kameroje kažkieno paliktu pliušiniu žaislu. Emili tarsi gėrė į save kiekvieną mergaitės judesį, kiekvieną mirktelėjimą. Ji juos rinko tarsi dėlionę, į kurią galės pasižiūrėti, kai dukters jau nebus. Ta mintis ją purtė. Paskutinėmis naktimis ji jau nemiegojo. Ir ne tik dėl to, jog auganti mažylė užimdavo vis didesnę dalį lovos ir Emili praktiškai jau nebeturėjo kur atsigulti. Ji nemiegojo, nes ant sienos tiksintis laikrodis, ją  kasdien tarsi  įspėdavo. Emili paskutiniu metu jau neskaičiavo likusio laiko. Nustojo skaičiuoti, kai dukrai suėjo 5 mėnesiai. Tada nuo didelio streso, ji nustojo mergaitę maitinti. Jau tada kalėjimo viršininkė norėjo mergaitę išvežti į vaikų namus. Bet Emili išsiprašė. Išsiprašė, kad dar mėnesį dukrai leistų augti kartu. Už gerą elgesį ir tinkamą mergaitės priežiūrą šį Emili norą kalėjimo vadovybė patenkino.  Ir nuo tada Emili neskaičiavo, kiek liko laiko... Kiek liko valandų, kol...
Vieną saulėtą pavasario rytą Emili pasiprašė, kad jas su dukra išleistų į kiemą pažaisti. Keista nuojauta ir sustojęs laikrodis stingdė kvėpavimą. Mažylė irgi žvelgė keistai liūdnomis akimis. Ji nenoriai, rankutėmis rideno kamuolį, glaudėsi prie mamos. Emili dar stipriau prisiglaudė mažylę, pamačiusi link jų ateinančius policijos pareigūnus ir kalėjimo viršininkę.
- Šiandien sukako 6 mėnesiai. Po valandos mergaitė bus išvežta. Grįžkite į kamerą. Reikia viską paruošti.
Tada Emili norėjo, kad po jomis prasivertų žemė. Kad jos dingtų, nesvarbu, kaip ir kur, bet kad kartu. Lyg kažką nujausdama mergaitė nepaleido mamos rankos, nenorėjo eiti į vidų. Apsivijusi savo mažomis rankutėmis mamos kaklą drebėjo... Emili plyšo širdis. Ji nenorėjo, ji negalėjo patikėti, kad jau viskas. Vos atėjus į kamerą ji puolė ant kelių priešais policijos pareigūnus, ji maldavo, ji prašė, dar nors pusės metų, mėnesio, nors vienos nakties... Jos niekas negirdėjo. Mergaitės akys apsiblausė. Ji vis dar buvo apsivijusi mamos kaklą.
- Aš būsiu gera. Aš galiu dirbti. Duokit man sunkiausius darbus, tik palikit mano dukrą man.
- Ne, tai neįmanoma. Jūs privalote atlikti Jums paskirtą bausmę, o mergaitė tokiomis sąlygomis augti negali.
Policijos pareigūnas išėjo, paliepęs sudėti visus mergaitės drabužėlius ir ją nuprausti. Emili palaukė, kol jos kameros prižiūrėtoją, kažkas pašaukė ir griebusi mergaitę pasileido link kalėjimo atsarginio išėjimo. Pro jį ji grįžo iš lauko ir kaip tyčia matė, jog durų niekas taip ir neužrakino. Ji bėgo ilgais ir painiais koridoriais. Ir dabar jie atrodė dar painesni ir dar ilgesni. Mergaitė, lyg suvokdama tylėjo ir buvo stipriai įsiknibusi mamai į striukę. Emili matė, ne viena kalėjimo prižiūrėtoja, ne viena kalinė. Ir visos jos žvelgė į ją su viltim, kad ji galbūt bus ta vienintelė iš tūkstančio, kuriai pavyks. Pavyks pabėgti, nors žinojo, kad tai neįmanoma. Tam turėjo atsiverti, skilti betoninės kalėjimo sienos, iširti dygliuota tvora. Bet taip neatsitiko. Jas tuoj pat sulaikė policijos pareigūnai. Vienas jų besikvatodamas išplėšė mergaitę iš rankų.
- Koks jos vardas? Reikia užpildyti dokumentus. O tu sau nuosprendį prasiilginai dar penkeriems metams.
Ir tada Emili susimastė, jog ją visad šaukdavo skirtingai. Visaip, gražiais mažybiniais žodžiais. Ji taip ir nedavė jai vardo. Tikro vardo. Ir tuoj pat ekspromtu ją pavadino Elen. Kodėl Elen? Todėl, kad toks buvo tos gydytojos vardas. Tos gydytojos, kurios žodžiai jai skamba iki šiol- aprūpink ją meile, šiluma... Ir šią akimirką, kai jos dukrytę plėšia iš rankų, Emili jaučia, kad ne viską padarė. Davė per mažai meilės, per mažai bučiavo, per mažai mylėjo, per mažai apkabino. Ir ta nevilties akimirka, kai žinai, kad tam jau nebus laiko. Viskas.
Paskutinis apsikabinimas. Mergaitė stipriai apsivijo motinos kaklą rankutėmis ir ėmė isteriškai verkti. Visi pareigūnai stovėjo aplink Emili ratu, kad ši vėl nemėgintų bėgti. Jų akmeniniai veidai stebėjo šį atsisveikinimą kaip spektaklį. Eilinį spektaklį. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Bet visi jie kažkuo kitokie, savotiški. Su daugiau ar mažiau skausmo, ašarų, tylos ar ausis rėžiančio klyksmo. Būtent jis dabar sklido iš Emili lūpų.
- Na, gana. Jau laikas. Negalima laukti, dar turime daug darbų - jau kur kas švelnesniu balsu ir nuo ašarų blizgančiomis akimis ištarė pareigūnė. Ji paėmė mergaitę iš Emili ir dingo už šarvuotų durų. Jos užsidarė, pasigirdo keli rakto suktelėjimai ir ji liko.... Viena.
Dar ilgai galvoje netilo paskutiniai žingsniai lydimi mergaitės verksmo, nerimo skausmo draskoma širdis. Bemiegės naktys ir prisiminimai.
Po kelių savaičių Emili perkėlė į dvivietę kamerą. Kartu su ja čia gyveno kur kas už ją vyresnė moteris vardu Sara. Per dienų dienas ji buvo įnikusi į knygas ir žurnalus, kuriuos skaitydama dažnai garsiai juokėsi ir ką nors komentuodavo. Bet judvi su Emili nesikalbėjo. Nei vien nei kita nedėjo pernelyg daug pastangų, kad susidraugautų. Tik vieną vakarą Sara prakalbo.
- Kodėl tu tiek daug verki? Ilgiesi laisvės? - į lovos kraštą gesindama cigaretę paklausė ji.
- Ilgiuosi dukters.
- Cha. Nejuokauk. Čia nei viena nesiilgi. Tik apsimeta, nes žino, kad tai gali joms sumažinti arba padėti išvis išvengti bausmės. Nesivargink, jų širdys akmeninės.
- Ne, aš rimtai. Aš galėčiau ją ir čia auginti, kad tik su manim, kad tik šalia.
- Cha cha cha- pasigirdo sodrus Saros juokas- jei tu ją myli tikrai nenorėtum, kad ji augtų čia. Pamiršk, tegul gyvena ten, kur šilta, kur yra rūbų. Ką tu jai čia pasiūlytum? Gal įvaikins kokie geri žmonės, užaugs kaip normalus žmogus. Kiek sėdėsi čia?
- Pen.. Ne, dvidešimt metų.
- Ar tik ne tu buvai ta durnė, kuri bandė pabėgt su vaiku? - degdamasi dar vieną cigaretę paklausė Sara.
- Aš.
- Na ir naivumas- nusijuokė. – jie tavęs nenušovė tik dėl to, kad bėgai su vaiku, kitaip jau būtum ten- Sara parodė pirštu į viršų- iš čia dar niekas nepabėgo.
Emili ir toliau nesiliovė verkusi. Kiekvieną vakarą, įsikniaubusi į pagalvę, kad negirdėtų Sara.
- Imk, bus geriau. - priešais ją, atišusi delną su tablete stovėjo Sara.
- Kas čia?
- Vaistai.
- Nuo ko?
- Kad nenuvažiuotų stogas, jei taip likusius devyniolika metų, bus blogai, mergyt- ji mirktelėjo ir atsigulė atgal į lovą.
Emili įtarė, kad tai ne šiaip sau vaistai, bet viduje buvo taip nepakeliamai sunku, kad nebuvo kitos išeities. Iškart pagerėjo.
- Iš kur jūs tai gaunat? - paklausė ji Saros ryte.
- Oi. Čia visko įmanoma gauti. Juk čia sėdi kalinės nuteistos iki gyvos galvos.  Tu manai jos visas dienas sėdi ir verkia? Ne, jos susitaikė ir jos tiesiog gyvena. Kitos čia sėdi jau dešimt, dvidešimt, trsdešimt metų. Visas prižiūrėtojas ir net valdžią pažįsta.
- O tu?
- O aš tiesiog esu visų draugė- nusikvatojo Sara.
Po savaitės į kamerą atėjo pareigūnė, kuri pasakė Emili itin džiugią žinią. Jai per mėnesį bus paskirta po vieną pasimatymą su dukra. Ji taip džiaugėsi, kad bent tas kelias valandas per mėnesį ji galės matyti savo dukrą. Tik ją kankino nerimas, ar dukra norės. Paaugusi, kai supras, kur gyvena jos mama... Ar ji norės ją lankyti kalėjime? Ar jos neniekins? Ar neišsižadės? Bet dabar ji stengėsi apie tai negalvoti. Dabar ji žino, kad kiekvieno mėnesio 15 dieną ji galės ją matyti.
Jų susitikimais stebėjosi ne viena kalėjimo prižiūrėtoja, net kalinės. Tai buvo vienas tų labai retų atveju, kai motina nori matyti savo vaiką, susitinka su juo, žaidžia ir neabejotinai myli. Metai bėgo. Kalėjimo sienos dukrytei tarsi tapo artimos ir savos. Čia ją pažinojo jau kone viso kalėjimo valdžia, kalinės. Ir visom buvo taip, keista. Būdamos kartu su Emili jos niekad nenustodavo šypsotis. Susikibusios rankomis eidavo tamsiais kalėjimo koridoriais ir atrodė tokios laimingos... Tik po tų trijų valandų, abiejų veidai apsiblausdavo. Išsiskyrimai buvo sunkūs. Laukti vėl mėnesį rodos trukdavo amžinybę, o tos kelios valandos virsdavo sekundėm. Emili tik džiaugėsi, kad neblėsta noras. Ji taip bijodavo išgirsti, kad dukra nenori pas ją važiuoti. Ji taip bijodavo išgirsti, kad ją, kas nors įsivaikino ir ji Elen daugiau niekada nepamatys. Bet to nebuvo. Dukra vis augo, jau daug, ką suprato. Viską suprato.
Elen buvo jau septyneri. Į kalėjimą pas mamą ją atvežė ne taip, kaip visada. Ne penkioliktą, o rugsėjo pirmąją. Šiandien ji pradėjo lankyti pirmą klasę. Susitikusi su motina mergaitė pasakojo kokia graži klasė, lenta, kokios gražios knygos... Ir nutilo.
- Kas nutiko brangioji? - paklausė Emili pamačiusi, staiga apniukusį mergaitės veidą.
- Visi buvo su tėvais- Emili pajautė, kai gerklėje kažkas įstrigo, akyse ėmė kauptis ašaros.
- Ir dar žinai, ką man šiandien sakė viena mergaitė- Emili bijojo tai išgirsti.
- Ką brangioji? - vos tvardydama ašaras paklausė ji.
- Manęs niekada nieks nepasiims į gražius namus. Manęs niekas nenori, nes aš gimiau čia- Emili ėmė svaigti galva ir trūkti oro.
- Aš... mažute...
- Aš žinau, žinau, kad čia bloga vieta, mama. Visi galvoja, kad ir aš bloga- pirmą kartą Emili norėjo, kad kuo greičiau baigtųsi judviejų susitikimas. Nes ji norėjo verkti. Ji norėjo klykti.
- Elen...
- Jau šiandien klasėj mokytoja kalbėjo, kaip svarbu yra šeima, geri tėvai...
- Elen...
- Namai...
- Elen...
- Pasimatymo laikas baigėsi- šį košmarą pertraukė kalėjimo prižiūrėtoja ir Emili mintyse jai už tai dėkojo.
Šį kartą jų atsisveikinimas buvo trumpas ir tylus. Mergaitė buvo susikausčiusi, o Emili vos tvardė jos vidų užklupusį sumišimą. Kai Elen išėjo, ji kokią valandą sėdėjo it sustingusi ant lovos, kaip akmeninė žiūrėjo į vieną tašką ir tylėjo. Jos galvoje sukosi milijonai minčių. Ji suprato, kad Elen bus sunku. Labai sunku prisitaikyti. Ji žinojo, kad ji bus nemylimas, nemėgstamas vaikas. Ir tai motinai draskė širdį. Labiau ji bijojo, kad Elen nepalūžtų, kad nepadarytų sau ar kitiems ko nors blogo. Dar labiau už viską bijojo, kad nepradėtų jausti jai neapykantos.
Sekančio mėnesio penkioliktos dienos ji bijojo, kaip niekad. Bijojo, kad po paskutinio karto dukra tikrai nenorės su ja matytis. O jei norės... Ji vis tiek bijojo. Dabar jai sunku pažvelgti dukrai į akis. Ji taip ją nuvylė. Kodėl ji negalėjo jai suteikti kitokio gyvenimo? Kodėl ji negalėjo gyventi kitaip? Kodėl padarė tiek daug klaidų?
- Elen atvyko- Emili širdį užliejo šiluma.
- Mam- atbėgusi mergaitė, ją apkabino.
Viskas buvo lyg ir taip pat, kaip ankščiau, bet lyg ir kažkaip kitaip. Mergaitė augo ir vis daugiau suprato. Suprato, ką jai sako mokykloje, ką jai sako vaikų namuose. Ji niekad nesiskundė, bet Emili nujautė, kad ją persekioja „ gimusios kalėjime“ etiketė. Ir tai draskė Emili širdį. Mergaitė pasakojo mamai, ką veikia mokykloje, ką mokosi ir kaip jai sekasi. Tik niekad nekalbėjo apie draugus. Emili suprato, kad dukra jų neturi. Ji nedrįso ir klausti, nes bijojo išgirsti, ką nors skaudaus. Labiau už viską, ji baiminosi, kad iš Elen tyčiojasi, su ja nedraugauja, gal nuolat kartoja, kad ji gimusi kalėjime. Ji bijojo, nes žinojo, kad niekaip negalės dukrai padėti. Tai dar labiau didino ir taip sunkų kaltės jausmą, kuris slėgė Emili krūtinę.
kiekvienas susitikimas buvo vis sunkesnis, bet tuo pačiu ir įdomesnis. Emili buvo jau trylikos. Judvi su motina kalbėjo jau beveik apie viską. Ji jautė stiprų ryšį su dukra ir tuo be galo džiaugėsi. Elen niekad nepriekaištavo motinai, niekad nieko nekaltino ir neklausė, kodėl judviejų gyvenimai taip susiklostė. Bet Emili jautė, kad dukra dėl to išgyvena, ji jautė, kad jai sunku ir tai ją smaugė. Nors Elen niekad nesakė, jog, kur nors su ja blogai elgiasi, ją apkalbinėja, mama nujautė, kad taip yra. Tiesiog Elen viską išgyvena tyliai. Ne kartą ji bandė klausti pas dukrą, kaip su ja elgiasi mokytojai, klasės draugai, bet Elen tikino, kad viskas gerai. Kad dabar ji moka apsiginti, o ir vaikai jau didesni, kad jie kitaip viską supranta, kad kitaip į ją žiūri...
Bet tai buvo netiesa. Elen turėjo vos vieną draugę. Taip pat iš vaikų namų. Jos sėdėjo viename suole pačiame klasės gale. Ir taip, jos buvo tos mergaitės su „ antspaudu“. Jos buvo mergaitės iš vaikų namų. O ypač Elen, nes ji gimusi kalėjime. Tai buvo mergaitės, kurios neturėjo tėvų, mergaitės, kurios nevažiuodavo į klasės išvykas, mergaitės, kurios nemadingai rengėsi, mergaitės... Negražios, neprotingos, atstumtos, nemėgstamos ne tik žiaurių vaikų, bet ir mokytojų, kurioms buvo didelis pažeminimas mokyti tokius vaikus. Bet Elen nekreipė į visa tai dėmesio. Ji neleido būti žeminama ir mušama. Ji susitaikė su mokytojų ignoravimu, ji susitaikė su valgymu valgykloje prie atskiro stalo, susitaikė su tuo, jog jos nekviečia žaisti pertraukų metu. Kartais pratrūkdavo, kartais pyko ant savo mamos, kad ši nesuteikė jai kito gyvenimo, kartais pyko, kad ji sėdi kalėjime, kad negali jos apginti. Bet tai būdavo trumpalaikis pyktis. Silpnumo akimirka, kai ji norėjo visų nekęsti, nekęsti taip, kaip daugelis nemėgo ir nekentė jos. Bet suprato, kad neverta. Suprato, kad negalima. Ir jau po akimirkos          galvojo apie tai, kiek daug stiprybės reikėjo jos mamai, ją pagimdyti kalėjime. Kiek daug stiprybės reikia jame gyventi dabar. Ji žinojo, kad jos mama taip pat kenčia. Jai taip pat sunku. Ne mažiau nei jai pačiai. Jos abi tai žinojo, bet tarsi slėpė viena nuo kitos. O susitikusios kalbėjo lyg niekur nieko. Lyg viskas yra taip, kaip ir turi būti.
Sėdėdama tarp keturių sienos, Emili nuolat galvojo apie dukrą. Laukdavo jų susitikimų. Ji daug mąstė. Kartu ir džiaugėsi ir nesuprato iš kur pas Elen tiek meilės jai. Kodėl sulaukdama iš aplinkinių tokio pasmerkimo, Elen vis dar nori su ja susitikti ir nepaisant visko taip myli.
Elen ir pati apie tai dažnai susimąstydavo, bet ją purtė vien nuo minties, jog galima nekęsti savo motinos, išsižadėti savo kraujo. Ji žinojo, kiek negerų dalykų padarė jos mama, ji žinojo dėl ko ji sėdi kalėjime. Jai viską papasakojo vaikų namų direktorė. Ir net tai žinodama Elen negali jos nemylėti. Kodėl? Ji žino, kad gyvenimas yra ilgas ir vingiuotas kelias. Jau dabar žino, būdama keturiolikos. Ji žino, kaip lengva paslysti. Ji žino, kas yra blogis. Ji mato tuos iš jos besityčiojančius vaiku ir nenori tokia būti. Ji mato savo mamą. Suklydusią mamą. Ji nenorėtų būti net ir tokia kaip ji. Ir ji neteisina. Nesako, jog tai gerai. Taip, ji jaučia kartėlį, kad gimė kalėjime. Ji jaučia kartėlį, kad turi jame lankyti savo mamą. Kad negali būti šalia tada, kai jai labai reikia, kad negali paklausti, kuri suknelė labiau tinka, kad negali savo, o ne vaikų namuose. Bet ji supranta, kad gyvenime klysta visi. Vieni mažiau, kiti daugiau, bet klysta. Svarbu, kaip už tas klaidas sumoki ir kokias išvadas padarai, kaip jas bandai ištaisyti. Ir būtent todėl, ji nesmerkia savo mamos. Nesvarbu, kad ji gimdė kalėjime, bet gimdė. Nesvarbu, kad ji negali suteikti jai tiek dėmesio ir meilės kiek Elen norėtų, bet ji suteikia. Nors tiek, nors truputį, kiek tai įmanoma. Ji nepaliko, nepasidarė aborto, ji netgi augino ją kalėjime. Elen tiki, jog jos mama gailisi, labai gailisi, kad jų gyvenimai taip susiklostė, gailisi, todėl jai ir atleido. Mergaitė laukia, kol jos mama išeis iš kalėjimo, ji laukia, tikisi ir svajoja, kad tada viskas bus gerai, viskas bus puiku ir taip, kaip turi būti. Todėl iš dalies ji džiaugiasi, ta „ gimusios kalėjime “ etikete. Džiaugiasi, kad jos niekas nenori įsivaikinti. Nes ji turi mamą! Mamą, su kuria yra ir bus dar laimingesnė, jau nedaug, liko visai nedaug.
Tuo metu Emili vis labiau temo protas. Sara jai padėjo sužinoti daug informacijos apie dukrą. Apie tai, kaip su ja elgiasi mokykloje, vaikų namuose. Kaip ji yra smerkiama ir niekinama už tai, kad jos motina kalinė. Tą širdgėlą ir širdies skausmą ji skandino alkoholyje, narkotikuose, kurių paslapčia gaudavo. Jos jėgos seko. Jai darėsi vis sunkiau. Ėjo penkiolikti metai. Elen motinos reikėjo vis labiau, o ši lyg tyčia vis labiau tolo. Atvažiavusi aplankyti mamos Elen vis dažniau rasdavo ją neblaivią arba apsvaigusią nuo narkotinių medžiagų. Ji negalėdavo nei normaliai mąstyti nei rišliai kalbėti. Iš pradžių Elen jos gailėjo, bandė padėti, sulaikyti. Ramino ir skatino nustoti.
- Mama, jau nebe daug liko. Mama, tu ištvėrei čia penkiolika metų! Liko tik penki! Penki niekingi metai? Negi, dabar pasiduosi? Ne, negalima!
Šie žodžiai lydėjo kiekvieną jų susitikimą, bet niekas nesikeitė. Už nepaklusnų elgesį ir nelegalių medžiagų vartojimą Emili gavo dar penkerius metus ir buvo uždaryta į sugriežtintos priežiūros kamerą. Susitikimai su dukra buvo apriboti iki karto per tris mėnesius. Lankymo laikas- vos valanda. Kalėjimo prižiūrėtojai išpurtydavo Elen iki apatinių, nes manė, jog tai ji atneša mamai draudžiamų narkotikų ir alkoholio. Pagrasino išvis uždrausti jų susitikimus, jei Emili nesiliaus.
- Mama!!! Ką tu darai? Ar tiek vertos mano visų tų ilgų metų pastangos?! Aš tave lankiau čia penkiolika metų. Tie penki likę  metai, man jau atrodė, kaip viena diena! Ir jau, jau būsime kartu laimingos. Aš niekad tavęs nesmerkiau, visad mylėjau. Niekad nekaltinau tavęs dėl baisaus savo gyvenimo. O tu? Dabar jau dešimt metų? Ir ką tu darai? Narkotikai, alkoholis... Aš negaliu. Ilgiau nebegaliu. Kodėl tu mane taip skaudini? - ji suėmė mamą į rankas ir smarkiai papurtė. Emili skruostais nuriedėjo ašara.
- Eik ir daugiau niekad čia negrįžk. Pamiršk mane. Girdi?! Pamiršk. Tau nėra ko lankytis čia dar dešimt metų. Sugrioviau tavo gyvenimą, tai bent tu negriauk savojo, eik gyvenk, džiaukis, mes jau niekad nebūsim kartu.
Elen viduje kažkas skilo, dužo, šukės smigo į kiekvieną kūno lopinėlį. Ji išėjo. Pirmą kartą neišbuvusi joms skirto laiko. Pirmą kartą išėjo neatsisveikinusi ir neapkabinusi. Ir tie žingsniai. Tie patys žingsniai, kaip tąkart prieš penkiolika metų nuaidėjo lydimi ašarų ir klyksmo. Emili susmuko.
Žinia apie motinos mirtį Elen buvo lyg praraja po kojomis. Ir tas jausmas, kaip esi nei čia nei ten. Lyg pakibusi ore. Ji norėjo išeiti kartu su ja. Ji norėjo dingti, pranykti... ji liko viena. Visiškai viena. Galutinai atsiskyrė. Dar labiau nuo visų. Tik dabar jau pati. Nes po mamos laidotuvių visi tarsi pasidarė jai mielesni, geresni, tarsi jau norėjo susidraugauti. Bet dabar ji pasidarė laukinė. Nieko neprisileido, pasidarė pikta ir tarsi nuolat pasiruošusi pultis ir ginti, nors niekas nenorėjo padaryti jai nieko blogo.
Kartą klaidžiojant painiomis gatvėmis, jos akys užkliuvo už bažnyčios. Praviros durys tarsi pačios kvietė užeiti. Vos įėjus žvilgsnis smigo į aukštas lubas ir krištolinius sietynus. Kažkur viršuje skambėjo muzika. Ji priklaupė prie stalo ant kurio degė žvakė  ir ėmė verkti.
- Kodėl, kodėl Dieve, kodėl ji išėjo? - ji garsiai šaukė atsisukusi į ant sienos kabantį paveikslą. Netrukus sau ant peties pajautė kažkieno ranką.
- Ar tau viskas gerai? - už jos nugaros stovėjo kunigas.
- Ne, blogai. Aš viena. Jos jau nėra. Nėra niekur. Ji ten. Ji toli. Ji mane paliko.
Kunigas pakėlė ją nuo žemės ir nusivedė toliau.
- Pasikalbėkim. Kas nutiko? Kas tave paliko?
Elen viską jam papasakojo. Išrėkė, išverkė visą skausmą. Užkimo balsas, paraudo akys. Jiedu ilgai kalbėjosi. Labai ilgai. Prietema apgaubė bažnyčios skliautus. Tada Elen pakilo ir padėkojusi kunigui bėgte pasileido iš bažnyčios.
- Tu čia visada laukiama- šūktelėjo kunigas. Elen tai girdėjo ir žinojo, kad dar grįš. Nes jai patiko. Patiko ta ramybė, kurią ji jautė nepaisant visų išlietų ašarų.
Ir jos lankymasis bažnyčioje tapo kasdieniu, kaskart po mokyklos ji meluodavo vaikų namų auklėtojoms, kad eina pasivaikščioti su draugėm, nors ateidavo čia. Kunigas jos jau laukdavo. Ir jiedu kalbėdavo ištisas valandas, vakarus.  Kol vieną kartą ji krūptelėjo supratusi, jog kunigas ją stipriai apkabinęs laiko savo glėbyje. Ji jautė arti savęs jo kvėpavimą. Ji išsigando ir staigiai atsitraukė. Kunigas šyptelėjo.
- Ar kas nutiko? - vėl bandydamas ją priglausti paklausė jis.
- Ne, na, man nepatogu... - ji žinojo. Žinojo, kad jis čia ne iš pašaukimo. Žinojo, kad ne iš didelės meilės Dievui. Jis čia iš reikalo. Kad sutana jam tik priemonė pabėgti nuo to, kas jo laukia. Ji žinojo, kad tai jo paskutinis bandymas padaryti kažką gero. Kunigas sirgo vėžiu. Sunkia forma. Buvo dar labai jaunas. Jis žinojo, kad jam jau niekas nepadės. Nei vaistai, nei chemoterapijos. Jis nenorėjo būti našta tėvams, nenorėjo įsimylėti ir kankinti šalia savęs kito žmogaus. Todėl ir pasirinko šitą kelią. Elen suprato, kad toks poelgis nebuvo pats geriausias. Dėl jo buvo galima smerkti, buvo galima ir pateisinti. Ji stengėsi atsiriboti nuo bet kokio vertinimo. Per jos gyvenimą į ją buvo paleista daug strėlių ir visas ji pati išsitraukė. Kęsdama didelį skausmą gydėsi žaizdas. Ji žino, ką tai reiškia, todėl neskubėjo vertinti tokio kunigo poelgio.
Matydama, kad gali nutikti kas nors  negero Elen jau buvo nusprendusi neiti į bažnyčią. Bet būti vienai jai buvo nepakeliama. Slėgė baisios mintys. Artėjo aštuonioliktas gimtadienis. Tai reiškė, kad ji jau greit turės palikti vaikų namus. O kas toliau? Mintyse pati savęs klausė mergina. O kaip reikės gyventi toliau? Su kuo, iš ko? Kaip reikės surinkti save ir įrodyti, jog ji tokia pat kaip visi. Kaip??? Ji bijojo. Bijojo, kad visur ją atpažins ir vertins kaip gimusią kalėjime. Kaip nieko nemokančią, negalinčią, tuščią ir bevertę. Ji vėl pajautė kaip krenta į bedugnę... ją vėl apleido jėgos ir ėmė smaugti tuštuma. Tuštuma aplinkui, tuštuma viduje, širdyje... Vidury nakties ji išsmuko pro langą ir nubėgo į bažnyčią. Durys buvo praviros. Ji įėjo pro jas ir viduje pamatė jį.
- Ką tu čia veiki taip vėlai? Kodėl nemiegi? - paklausė jis Elen.
- Aš negaliu užmigti, man sunku. O, o kodėl tu čia?
- Aš irgi negaliu užmigti- jis paėmė Elen už rankos, bet ši staigiai atsitraukė.
- Ar blogai jautiesi? Pablogėjo sveikata?
- Aha. Kasdien vis blogiau. Ir aš nenoriu išeiti slegiamas tokios nuodėmės- jis nusirengė sutaną  ir padėjo ją ant kėdės atlošo.
- Kokios nuodėmės? Apie ką tu kalbi?
- Juk tu žinai, kad kunigystė tikrai nėra mano pašaukimas. Taip aš tiesiog bandžiau pabėgti, atsiriboti, pabūti su savimi ir nekelti kitiems rūpesčių. Norėjau, kad mane suptų kuo mažiau žmonių. Bet jaučiu, kad taip darydamas, darau labai didelę klaidą. Taip negalima! Tai nusikaltimas. Ir tai supratau sutikęs tave. Išgirdęs tavo istoriją. Daug ką apmąsčiau ir daug ką supratau.
- Na, aš...
- Eime. Eime iš čia. Aš nenoriu daugiau apsimetinėti ir čia būti.
- Na, gerai.
Ir jiedu su Elen išėjo. Nuėjo prie gražios upės. Atsisėdo ant jos kranto ir toliau kalbėjosi. Nors atrodė, kad po tiek pokalbių bažnyčioje jau nebebuvo to, ko jie vienas kitam nebūtų pasakę. Bet buvo. Daug neišpasakotų istorijų, daug neiškalbėtų temų. Jų kūnai glaudėsi vis arčiau. Jų delnai susipynė. Lėtai ir nedrąsiai lietėsi lūpos. Jo pirštai paniro į jos ilgus plaukus. Ji apsivijo jo kaklą rankomis. Jiems abiems to reikėjo. Jie žinojo, kad gal tai ir nėra gerai, bet jiems to reikėjo. Šilumos, meilės, artumo. To trapaus jausmo, kai dingsta baimė, nerimas. To jausmo, kai jauti, kad esi kažkam reikalingas. Čia ir dabar.
Jis apgobė ją savo marškiniais. Ji prigludo prie jo visu kūnu. Jiedu tylėjo. Žiūrėjo į gęstančias žvaigždes ir tylėjo.
- Ar tai reiškia, kad tu padarei nuodėmę? - tyliai paklausė ji?
- Nuodėmė būtų, jei ilgiau būčiau apsimetinėjęs- vis dar žvelgdamas į dangų atsakė jis.
- Man gera su tavim.
- Nesakyk taip. Juk tu žinai.
- Ką?
- Kad aš...
- Žinau. Ir manau, kad taip neteisinga.
- Daug kas šitam gyvenime neteisinga.
- Labai.
- Na, manau tau jau metas. Man irgi - pasakė jis ir padėjo Elen atsistoti.
- Ar mudu dar susitiksim? - paklausė Elen.
- Manau, jog taip- šyptelėjo jis.
Vaikinas palydėjo Elen iki vaikų namų. Ji grįžo jau visai paryčiais, kas čia reiškė griežtų taisyklių sulaužymą. Bet ji žinojo, kad šiandien jai sueina aštuoniolika ir ji gali elgtis, kaip tik norinti.
- Tikriausiai žinai, kad už tokį elgesį....
- Einu krautis daiktų. Kada ateiti pasirašyti dokumentų? - pertraukė direktorę ji.
- Kur tu žadi eiti?
- Nežinau.
- Klausyk, čia buvo atėjusi viena gydytoja liepė tau perduoti savo kontaktus. Ji sakė, kad jei neturėsi kur eiti, galėsi prisiglausti pas ją.
- Gydytoja?
- Taip. Tokiu pat vardu kaip ir tu. Elen. Gydytoja Elen. - direktorė pasitikslino žiūrėdama į  kortelę rankoje.
Kol krovėsi daiktus Elen niekaip nesuprato, kas per gydytoja ir iš kur ji ją pažįsta. Elen spėliojo, gal tai kokia jos giminaitė. Bet mama niekad nėra apie ją užsiminusi. Nors mama apskritai jai niekad nepasakojo apie jokius giminaičius. Elen niekad ir pati nieko neklausė, niekad neturėjo minties jų ieškoti. O gal kas nors panoro surasti ją? Ji žvelgė į kortelę su telefono numeriu ir nežinojo ką daryti. Tik dabar susikrovusi kuklų savo daiktų maišelį ji susimąstė, kad neturi kur eiti. O eiti reikės. Elen išdrįso surinkti savo bendravardės gydytojos numerį.
- Klausau- pasigirdo malonus balsas.
- Čia.. Eeee, man atrodo sumaišiau numerį.
- Na, nieko tokio.
Elen neišdrįso, kažko išsigando. Paskui gailėjosi. Juk reikės kažkur miegoti. Kažkaip gyventi. Ji mąstė apie Kristianą, bet juk jis... gyvena su tėvais. Ir dar jis... jai nubėgo šiurpai.
- Klausau.
- Čia Elen.
- Taip Elen... aaa, ar skambina Elen? - moteris nusikvatojo.
- Taip, taip Aš Elen, kaip ir Jūs ar ne?
- Taip. Aš irgi Elen.
- Vaikų namų direktorė man davė Jūsų telefono numerį. Aš jūsų nepažįstu, bet...
- Atvažiuok, ant vizitinės kortelės nurodytu adresu. Pasikalbėsim.
Pasiėmusi daiktus ir pasirašiusi dokumentus Elen važiavo nurodytu adresu. Tai buvo ligoninė, kurioje dirbo Elen. Gydytoja jos jau laukė.
- Sėsk brangioji.
- Ar mes pažįstamos? - suglumus paklausė Elen.
- Tuoj tau viską papasakosiu.
Visą laiką, kol gydytoja kalbėjo, Elen tylėjo. Bet klausydama mintyse piešė paveikslą. Savo gimimo, savo atėjimo. Ir tie žodžiai, kuriuos gydytoja pasakė jos mamai. Ji juos išgirdo. Ji suteikė daug meilės, daug šilumos. Ji jautė, kad turi mamą, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis.
- Kodėl Jūs dabar man norite padėti?
- Nežinau. Nuo pat pirmos akimirkos man labai įstrigo tiek tavo mama, tiek tu. Ypatingai. Mačius tokių atvejų ne vieną ir ne du. Bet Jūsų buvo ypatingas. Gal dėl to, kad ji tave nuoširdžiai mylėjo. Daugelis kalinių pasilieka savo vaikus, norėdamas susišvelninti bausmę. O aš mačiau, jaučiau, kad ji tai daro nuoširdžiai.
- Taip, ji tikrai mane mylėjo. Tik galiausiai palūžo...
- Jai buvo sunku.
- Jūs kalbėjote su ja?
- Taip. Aš daug su ja kalbėjau. Išbandžiau viską. Deja... penkiolika metų kalėjime... Tai beprotiška. Ji ir taip buvo labai stipri.
- Tai buvo jos prašymas ar ne? Tai ji prašė, kad Jūs man padėtumėt?
- Taip. Tik negalvok, kad man sunku. Aš ir pati noriu tau padėti.
- Aš pasistengsiu Jūsų nevarginti ir kuo greičiau atsistoti ant kojų.
- Nesijaudink. Gyvenu viena. Man bus tik į gerą, kad gyvensi su manimi. Palauk minutėlę, einu apžiūrėsiu dar vieną pacientą ir galėsime važiuoti namo.
- Gerai- šyptelėjo Elen.
Mergina jautėsi taip keistai. Lyg ir nejaukiai, bet kartu lyg ir laiminga. Viduje jautė keistą sumišimą, nerimą ir vis dar tūnančią nežinomybę dėl ateities. Jos padrikas mintis netrukus pertraukė į kabinetą įbėgusi gydytoja Elen.
- Teks manęs dar šiek tiek palaukti. Skubus iškvietimas- ji numetė ant stalo kažkokį lapą ir išskubėjo.
Netrukus Elen akys užkliuvo už lape parašyto vardo- Kristianas... ją nusmelkė baisus jausmas. Ji žinojo, kad tai jis. Ji išbėgo į koridorių. Nubėgo į registratūrą, bandydama ką nors sužinoti. Deja, niekas jokios informacijos jai nesuteikė. Ji grįžo į kabinetą. Vaikščiojo iš kampo į kampą. Jos kūną kaustė baimė. Ji nenorėjo tikėti. Ji nenorėjo galvoti... Į kabinetą grįžo gydytoja.
- Ar jam viskas gerai? Noriu jį pamatyti!
- Tu jį pažįsti?
- Taip, taip, jis.. mano draugas.
- Aš apgailestauju. Tu turbūt žinojai, kad jis sunkiai serga.
- Taip, bet juk įmanoma, ką nors padaryti.
- Padarėm viską. Deja...
- Ne, ne, ne!!! - Elen puolė gydytojai į glėbį.
- Nurimk, brangioji.
Galiausiai jos grįžo namo. Elen nieko nenorėjo, nieko nematė. Gydytoja aprodė jai savo namus, bet matė, kad tai beviltiška. Elen į nieką nereagavo. Jos mintys buvo kitur. Jos mintys buvo prie upės, o ji pati Kristiano glėbyje.
- Ar tu jį mylėjai?
- Nežinau. Galbūt. Galbūt tas jausmas, kai būdama su juo jausdavau visišką pilnatvę ir buvo meilė- gerdama rytinę kavą mąstė Elen.
- Iš visko, ką man pasakojai, tikiu, kad tai buvo meilė. Elen! Elen! Kas nutiko, ar tau viskas gerai?
- Viskas gerai. Mane tik supykino. Turbūt čia kaltas stresas... jo tiek daug, per daug mano gyvenime- ji pastūmė puodelį ir nuėjo į savo kambarį prigulti.
Pykinimas kartojosi. Ne vieną rytą. Elen galvojo apie tai, bet vijo tokias mintis šalin. Bet kita Elen buvo gydytoja ir tokių minčių šalin ji nevijo. Vieną rytą prieš Elen einant į vonią, gydytoja padavė jai nėštumo testą.
- Išsklaidyk abejones.
Elen paėmė jį drebančiomis rankomis. Bijojo. Labai bijojo, bet žinojo, kad taip bus geriau. Juk ankščiau ar vėliau tiesa išaiškės. Kai mergina kokią valandą neišėjo iš vonios, gydytoja viską suprato.
- Elen, įleisk mane- pasibeldusi teištarė ji.
- Užeikit.
Elen sėdėjo ant vonios krašto su testu rankoje ir žiūrėjo į dvi išryškėjusias juosteles.
- O ką reikės daryti dabar? Juk aš nieko...
- Tu prisimink savo mamą. Prisimink ir pagalvok apie save. Tu gali, tu turi viską ir aš tau padėsiu.
Elen stipriai apkabino gydytoją.
- Jūs tokia gera.
- Net nebandyk turėti jokių pašalinių minčių. Dabar tau tereikia būti stipriai ir savimi rūpintis. Negalvok apie aplinkybes. Kas, kaip, kur, kodėl. Įvyko, kas įvyko. Žinau, kad sunku, skaudu ir galvoje daug paaiškinimų neturinčių klausimų, bet tam ne laikas. Tu turi gyventi toliau. Privalai. Neleisk, kad tas ilgus metus tave persekiojęs šešėlis užtemdytų ir tavo vaiko laimę. Neleisk! Padaryk taip, kad jis tavimi didžiuotųsi.
Ir ji tai darė. Susirado darbą. Darė viską, kad tik sukurtų bent kažką savo būsimam vaikui. Vaikui, kuris bus laimingas. Kuris užaugs toks, kokia turėjo užaugti jos mama, kokia turėjo užaugti ji. Bet taip nesigavo. Užtat ji padarys viską, kad toks užaugtų jos vaikas... Ir jis užaugs, ir jis ja didžiuosis, jis jai dėkos.
2017-02-11 19:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-16 09:30
vakvakas
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-13 08:34
Aurimaz
Ugh... nekenčiu melodramatiškų kūrinių, net ir gerai parašytų. Už atlikimą keturi, bet aš taip ir likau ypač nelaimingu skaitytoju :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-12 11:33
EgiZ
Gera istorija. Teisinga. Gal net per teisinga ir dėl to kiek nuvilianti. Viskas išdėliota lyg figūros kokioj demonstracinėj lentoj: veikėjai, veiksmai ir pasėkmės, reakcijos, net jausmai. Skaitai laukdamas netikėtumo, bet jo nėra. Ir beveik reportažinis pasakojimo stilius tik stiprina nuspėjamumo įspūdį.
Galbūt vertėtų įpinti kokių nors gretutinių siužetinių linijų, pvz., išplėtoti gydytojos linija? Sumažinti didaktiškumo. Išskleisti stilių, kad nebūtų taip arti reportažo.
Apskritai tai tikrai neprastas kūrinys, bet galėtų būti dar geresnis, jei su juo gerokai padirbėtumėt.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą