Mūsų katinas Kiškiss susirgo, paseno -
Jam padėti nebežada niekas.
Iš rezervų dabar begyvena,
Tų rezervų mažiau vis belieka.
O koks buvo šnekus mūsų ryžas,
Ilgo lailio visi pavydėjo.
Ir kiek ašarų buvo išlieta
Kai susirgdavo, kai kas skaudėjo.
Jo dar vakaras, gal bus ir rytas.
Jis šalia glaudžia galvą kaulėtą.
Užmigdytas turėjo būt vakar,
Bet pamatė dar dieną saulėtą...
Graudinuosi. Pamatė ir guodžia -
Prie peties spaudžia leteną savo
Mes suprantam viens kitą be žodižų
Mano draugas ne iš ke lia vo...
tikrai nevertinsiu balais- tai būtų man gėda prieš tave ir tavo katiną, paimti ir dabar kažkaip čia sprausti tai kas beribiška į ribas. o kad tikiu, katinas tau sako kad ilgėsis tavęs ir žino kad tu jo ilgėsiesi - tai tik todėl, jog yra tekste galinga emocinė įkrova.
NEŠERK NEŠERK :D -- per kančias į žvaigždes...
beje- musmirės raudonosios jas galima valgyti-nemirsi. raudonose musmirėse yra ir nuodas ir priešnuodis neutralizuojantis tą nuodą. štai kodėl, jeigu suvalgai netyčia žalią (pačią nuodingiausią musmirę) yra tokia maža tikimybė, greitai suvalgyk raudoną, ir tada joje esantis priešnuodis gali dar išgelbėti-nedidelis šansas bet yra.
tai tavo katino kovos-paskutinės kovos žemėje, neatimk iš jo jo kovų-tau tik sunku gal į jį žiūrėti-kankiniesi žiūrėdamas... :) (Johanai).
aš esu suvalgius šešias raudonas musmires. jau žinojau, kad neįmanoma nusinuodyti, ne iš pliotkų, iš kompetetingo mokslo :)
VA MATAI PARAŠEI EILIUOTAI, IR TIKIU, KAD TAVO KATINAS BAIGĖ KATINO FORMOJE SAVO KELIONĘ, KAD JI EINA Į PABAIGĄ, IR KAIP JIS TAU SAKO, IR KAIP TU JAM SAKAI- KAD ILGĖSIESI JO, O JIS TAVĘS.
jo, tai tada prašviesėjęs, nesmirdės nesupus, vien žodž mumijuojasi pats. taip tik šventieji budistų vienuoliai moka, pasiekę tam tikrą lygmenį.
nueina į uolą, atsisėda lotoso pozoje ir medituoja, kol išeina-taip ir lieka kūnas sėdėti, išdžiūvęs visas. taip ir lieka.
na, jei labai kankinsis-matysi, o kad džiūsta tai nieko blogo, tik lengviau išeis, o gal tikrai, išeis sąmoningas, savo mirtimi, ir jau kitame gyvenime gyvens žmogaus kūne...
aš mačiau realiai, kaip mano katė išėjo-ta tai buvo ryža, kaip tavo katinas.
na kai ji išėjo, jau nebesugrįžo atgal į kūną, tik tada kai išėjo- kūnas buvo besąmonės, atmerktomis akimis, ir nebesugrįžo sąmonė į jį. o naktį jau prieš rytą, ketvirtą - paliko astralinis kūnas fizinį kirtęs paskutinę giją. niu ir tada jau prasidėjo metamorfozinis procesas- va. nes pradėjo vėsti ir stingti - o šeštą valandą jau kasiau - laidojau, nenorėjau kad vaikai pabudę rastų nebegyvą, nes į mokyklą eiti, ir va nuotaika tokia; atsisveikino sekmadienį, kai be sąmonės buvo kūnas.
tai va žinok tikrai, neaišku kas geriau, gal mikdydamas darai "meškos [paslaugą" gal daug netenka siela. juk viskas kelias, sielos kelias, ir viskas patirtis.
labai būna ilgu- mes prisirišame prie visko-ir būna ilgu... :)