Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







AŠTUONESDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS
Šiandien su Atu išėjome į laiptinę. Tarp trečio ir antro aukšto, terasoje pastatėme sulankstomas kėdes. Tarp jų pastatėme taburetę, o ant jos stiklinę šachmatų lentą. Atnešiau puodelius. Iš arbatinuko įpyliau arbatą. Atsisėdome vienas prieš kitą. Paskiau „le chaim“. Matas trūktelėjo pečiais ir šypsodamas paragavo arbatos. Pasakiau bronchą ir taip pat paragavau gardaus, karšto skysčio.
- Tu pradėk. – Pasiūlė Atas žengti pirmą žingsnį. Pėstininkas šoko į kovą ilgai negalvodamas. Užvirė mūšis.  Paskambino mažasis princeliauskas Lukas, laimingas berniukas. Papasakojo savo nuotykius. Mes papasakojome savo. Jis norėjo būti su mumis, bet kol kas mus skiria atstumas, bet tai niekis. Meilę ir šilumą, kurią skleidžia šis mažas princas, jaučiu net už šimto kilometrų. Boruch Ašem, kad šie vaikai tokie meilūs ir draugiški, ir sąžiningi, ir protingi, ir gailestingi. Jie tikras turtas ir nėra pasaulyje materijos, kuri būtų vertingesnė už vieną nuoširdžią akimirką, kurią dovanojo Kūrėjas. Žaidimas užsitęsė. Prieblanda sujaudino kažko būkštaujančią širdį. Pralošiau. Grįžome namo.  Lukas dar kelis kartus skambino trokšdamas šilumos. 
Atai, vakar užlipęs ant stogo pasielgei netinkamai. Boruch Ašem, nieko blogo nenutiko, bet galėjo... iš po kojų išsprūsti koks akmuo ir nusiritęs nuo stogo sužeisti žmones, galėjai pats susižeisti, galėjai padaryti materialą žalą bendruomenės turtui ir man, galėjai stipriai išgąsdinti mane.
- O kaip tu čia atsidūrei? – Paklausė A. Karnevo. Vyras nustebęs apžiūrėjo vaiką.
- Kartu su tavimi čia atėjome. Kvailas klausimas.
- Turiu kitą omenyje. Tu Morosofijos karalius. Save laikai visatos kūrėju. Kaip galėjai atsirasti čia, be palydos, puošnių drabužių, be orkestro?
- Ieškojau maištininko. Žvaigždės  parodė ateitį, kad Moropolyje yra maištininkas, kuris ateityje gali sugriauti imperiją, o jo palikuonis po daugelio metų net nužudys mane. Morosofai puikiai išmano žvaigždžių kelius. Moka skaityti jų padėtis. Iš viso dangus spiečiaus išskiria tai, kas aktualu šiandien ir rytoj. Jie peržiūrėjo sudarytą horoskopą ir patvirtino nuogąstavimus, kad imperija pavojuje. Žvaigždės nenorėjo išduoti, kas tas žmogus. Šnipai ieškojo maištininko, bet nerado. Tada Morosofijos burtininkai pasakė, kad jei pats leisiuos į kelionę, persirengęs paprastu žmogumi, tada būtinai sutiksiu maištininką. Žvaigždės sako, kad būtinai jį sutiksiu. Tada galėsiu imperijos gerovės labui jį nugalabyti. Vaikščiojau po gatves, po aikštes. Mačiau didvyrius. Daug iš jų iškviečiau į dvikovą ir nugalėjau. Bet iki šiol man neramu.
AŠTUONESDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS
Šiandien įvyko konfliktas. Atas pažiūrėjęs multiplikacinį filmą „mušketininikus“ atėjo puikiai nusiteikęs.  Gulėjau ant fotelio ir bandžiau pailsėti. Vaikas priėjo. Norėjo šiek tiek dėmesio. Atsisėdau ir pradėjau žaisti. Tarp mūsų užvirė draugiškos grumtynės. Nepamenu kaip jos prasidėjo. Sėdėjau ir rankose sukau iš kartono padaryta vamzdį. Atas stengėsi man suduoti. Gyniausi. Po truputi iš žaidimo peraugo į tikras grumtynės. Vaikas įsiuto. Ir aš supykau. Pačiupau jį ir laikiau kojas ir rankas, kad daugiau negalėtų nieko daryti. Jis puškavo siusdamas ir bandydamas ištrūkti.
- Pagriebsiu tau už barzdos. Nori? – Jis bandė išsilaisvinti, bet nepavyko. – Gelbėkit.
- Kas tau? Nurimk ir pasakyk ko nori. – Mačiau, kad jis apimtas neapykantos. Bet nenorėjau paleisti, nes maniau, kad ateityje jis vėl bandys taip daryti ir maniau, kad tai jam bus nedidėlė pamoka. Pykčio nejaučiau. Tik buvo nemalonu. Atas pradėjo spurdėti. Jis rimtai supyko. Tad nebelaukiau. Riktelėjau ir sudaviau ranka į pilvą. Žaidimas baigtas. Jis pakilo protestuodamas. Riktelėjau dar kartą. Jau netekęs kantrybės sugriebiau ir pasodinau šalia ant fotelio.  Jis susirietė. Išsigando. Šaukė, kad nemuščiau.  Tada susivaldžiau ir nurimau. Norėjau ir vaiką nuraminti. Bet jis nesidavė. Pamatęs agresiją iš mano pusės pamiršo, kad iš jo pusės taip pat buvo... – Tu mane mušei. – Skundėsi jis.
- O tu manęs nemušei?
- Tau neskauda, suaugusiems neskauda kai vaikai juos muša.
- Viskas. Draudžiu tau žaisti tokius žaidimus. Nes nejauti kaip iš žaidimo pereini prie rimtos kovos. Nemoki grumtis draugiškai, tada išvis su niekuo neleidžiu grumtis. Su manimi daugiau nesigrumk. Ir su Luku neleidžiu grumtis, ir mokykloje...
- Mokykloje tokių žaidimų nežaidžiu. – Nebeturiu laiko. Mes dar ilgai kalbėjomės. Ir pokalbio metu netekau kantrybės. Riktelėjau ant Mato. Jis stipriai išsigando. Bėgo nuo manęs. Pasakiau, kad ateitų. Jis verkdamas parkrito ir užsidengė galvą. Man atrodo, kad vaikas nevaidina, kad jis išsigąsta. Mano grimasos tikrai puikiai perteikia emocijų skalę, todėl tikiu, kad pažiūrėjęs į veidą pykčio metu jis išsigąstą, nes pamato piktą ir jėgą turintį žvėrį. Kol kas galiu vidinį polinkį į blogį suvaldyti. Dažnai išgyvenamas pyktis būna tik kaukė. Bet šį polinkį pykti ketinu pavergti geriems tikslams. Tikiuosi, mes abu iš šios istorijos pasimokėme. Aš kantrybės ir savikontrolės, ir mokėjimo matyti perspektyvą...  Tu, vengti situacijų, kurios sukelia pyktį. Mes panašūs. Turime tas pačias problemas. Turime dirbti su savimi, su savo emocijomis. 
Po konflikto Atas paprašė jo neglostyti žemiau krūtinės, nes jam tai sukelia nemalonias mintis. Galvą, rankas ir nugaros viršų glostyti leido. Jis sakėsi, kad taip jį glostydavo Dž. Rytoj eisiu į policiją.
2017-02-08 10:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą