kaip lietus
tik mononiškai
kartojuosi
į grindinį
jis pasirenka
paviršių
kuris nustebint
gali ausį
varinis indas
(skamba it
dėželėj užrakinti
sraigtai)
senio veidas
(garsai
prasmenga
barzdoje)
skardinis stogas
(plakasi neramiai
it nedidelis taifūnas)
pakabinti skalbiniai
nedžiūsta (tačiau tasai
duslumas atsimušęs
jiems primena
įtemtą būgną)
gyvio kailis
(sugeria garsus
tačiau ne vakuumas
vistiek išgirsti
šnaresį it pievoj
žiogą girgždant
sugebėt turi)
kažkas į stiklą
beldžias
tikiuosi ne lašai
tik aš sugrįžtantis
namo
monotonija
kaip rimas
užgniaužtas
eilutėse
kai miršti
arba kai
pareini ir
pasitinki pats
save
lietus tai kūribinė
išraiška
pažadinanti laukus
kai virsta dykra
kai jautrus žmogus
susigūžia į vidų
ir kai užklupęs švyturį
kur jūros pakrašty
šviesos grįbšniu
užčiuopia pats save
matai
vienodi mes