Pinkas 37

AŠTUONESDEŠIMTAS LAIŠKAS
Kelios minutės iki pusiaunakčio. Mukciui medžioklės metas. Katinėlis laksto po kambarius ir medžioja šešėlius. Šiandien Atas buvo labai draugiškas. Kažkoks stebuklas sušvelnino šitą bernelį. Prieš eidamas miegoti jis paprašė, kad paskaityčiau pasaką. „ Prašau, būsiu geras“, pažadėjo vaikas. Tu geras, iš esmės. O šiandien šis gėris išsiveržė į išorę. Taip ir toliau, šaunuoli.
AŠTUONESDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS
Kodėl esu čia: prieš tave; prieš ateitį ir jau praėjusią akimirką? Kodėl baltiniai kuriuos dėviu suausti ir sudaro pluoštą, kuris atlieka drabužio funkciją? Kodėl kelnės turi kelnių formą? Kodėl visa gyvoji gamta tokia įvairi ir to pačiu metu tokia nepaprastai tvarkinga ir harmoninga? Kodėl garsų galybė susijungia ir sukuria simfoninį audinį, skambesį ir formą? Kodėl vienas sūnus nori būti panašus į mane, o kitam sūnui nesu autoritetas?  Kodėl tolimų žvaigždžių šviesa pasiekia mus, o jų jau nėra? Kodėl yra erdvė? Kodėl visa tai yra? Kodėl būtent taip viskas yra?
Paprastais ir be galo giliais klausimais  dera užpildyti žmogui savo gyvenimą. Tiesos ieškant susiduri su tradiciniais, standartiniais atsakymais, kuriais maitina nekritiškus vaikus. Liūdna, nes tais atsakymais pasitenkina, net tada kai subręsta. Dažnai vidinė prieštara pabunda erzindama paauglį. Bet šį keblumą galima išgyventi keliais būdais: nežinojimu ir neišprusimu, ir nenoru žinoti (populiarus būdas), kruopščiu darbu bandant suprasti, įsigilinti į žmonijos patirtį, kartais pasirenkama savižudybė, kartais žmogžudystė (liūdna, bet šis siaubingas, neteisingas būdas, nors retai praktikuojamas, bet kartais nekantrūs padarai jį pasirenka).  Tikriausiai yra dar daug galimybių gyventi, išgyvenant neatitikimą tarp vidinės schemos (kurią pats, visuomenė  susikuria) ir išorinio pasaulio. 
Pavyzdžiui kol kas nežinau, ar esu, nes trūksta žinių, išprusimo. Tikiu kad esu, nes taip parašyta Toroje. Tose ribose egzistuoju, veikiu, pasirenku, nes parašyta, kad mano pasirinkimai turi grįžtamąjį ryšį. Jei pasirenku nusikaltimus, tada tai blogis ir mirtis; jei pasirenku Įstatymą (oraita), tada tai – gėris ir gyvenimas. Siūlo pasirinkti gyvenimą. Tas kas leido pasirinkti, suteikė laisvę ir žinojimą ką rinktis. Jei ne tai, būtų keblu, o gal neįmanoma teigti, kad esu žmogus, o ne holograma.
Ankstus rytas buvo šaltas. Vėl norėjosi valgyti. Nimrodas pailsėjo. Atsikėlęs nerado vaiko. Truputėli sunerimo.
- Berniuk, kur tu. – Vyras pasakė garsiai. Niekas neatsiliepė. Uostinėdamas žoles ir išmindžiotas samanas sekė vaiko pėdsakais. Po pusvalandžio A. Karnevo buvo surastas. – Kodėl pabėgai?
- Sveikas. Nepabėgau. Renku uogas pusryčiams. Iš medžių žievės pasidariau pintinėlę, truputi pririnkau.
- Mažai, man to nepakaks.
- Mums... Pakentėkite valandėlę. Pririnksiu daugiau.
AŠTUONESDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS
Atas užmigo. Jam buvo karšta todėl atsiklojo. Šį vakarą pamiršo apsirengti pižamą. Miega truputėli pasviręs ant šono. Kvėpuoja ramiai. Prie sienos surikiuoti pliušiniai žaislai taip pat „miega“. Šiandien šis išdykėlis užsikorė ant sinagogos stogo. Pamokai priartėjus prie pertraukos įbėgo susirūpinęs senukas ir pranešė kad vaikas ant stogo. Išlėkiau į lauką. Atas stovėjo tarp kaminų ir džiūgavo.
- Nulipk.
- Tete, žiūrėk. Kaip čia gerai. – Jis išsitiesė ant stogo viršūnės ir pamosavo rankomis.
- Nulipk tučtuojau. – Piktai sukomandavau.
- Ar nemuši?
- Ne, nulipk. – Jis nerangiai sukosi tarp skardinių kaminų. Po akimirkos dingo už stogo keteros. Apėjau namą iš kitos pusės. Atas prisiartino prie krašto. Džiaugėsi ir bijojo gauti į kailį.
- Ar nemuši?
- Ne. Lipk į apačią. Daugiau ten nebelaipiok. Tai senas stogas... Padarysi žalą. Leiskis. Ko ten užsikorei?
- Davidas mano lėktuvėlį užmetė. Norėjau pasiimti.
- Ar pasiėmei?
- Ne, jis iš kitos pusės ant stogelio virš durų.
- Tai ko ant stogo lipai? Reikėjo paprašyti, būčiau tave pakėlęs ir nuo stogelio būtum nusiėmęs... – Vaikas bijojo nulipti. Kelis kartus pabandė ir persigalvojo.
- Nelipsiu. Man ir čia gerai. Truputi pasėdėsiu. -  Teko atsinešti kopėčias. Užsiropščiau ir nukėliau rėkiantį vaiką nuo stogo.
- Gelbėkite. Nenoriu. – Šaukė jis. Nuleidau už rankų. Apačioje stovėjo Josefas ir Atą paėmė.