Pinkas 36

SEPTYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS
Aplink tiek daug medžiagos, kurią būtina suprasti ir įsisavinti, kad visa žmonija neturi teisės tinginiauti. O aš pervargstu. Esu tėvas, draugas, mokinys, virėjas, namų tvarkytojas, mokytojas, muzikantas, poetas, rašytojas, dailininkas. Nebespėju atlikti darbų. Teko daug ko atsisakyti, kad sugebėčiau atlikti pareigas. Nepaisant to vistiek nelieka laiko doram poilsiui. Gal būt taip nutinka daugeliui šiais laikais.  Liūdna, nes nuovargis neleidžia susikaupti. Pamokų metu kartais užsnūstu, o temos kur reikalinga analize tapo nebesuprantamos. Reikia žiūrėti ir pakoreguoti dienotvarkę. Skirti laiko poilsiui.
Ukas rytoj išvažiuoja į Šiaulius, pas močiutę Iriną. O Atas šiandien perskaitė dvi knygas, jis šaunus skaitytojas.
SEPTYNIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS
- Kodėl aš tave taip myliu? – Apkabinęs paklausė Ukas. Šį klausymą jis kartojo daug kartų. – Kodėl norisi tave apkabinti?
- Tu esi geras žmogus,  todėl ir myli. – šis atsakymas paviršutiniškas. Tikros priežasties nenurodo. Truputėli sutrikęs, nes nesu pratęs, nagrinėti tokių sudėtingų klausymų, kurie būtų susiję su manimi. Gaonas iš Vilniaus minėjo, kad yra keturios meilės rūšys. Pati aukščiausia meilės forma kai mylima ne dėl kokios nors išorinės, gal net vidinės priežasties, o tiesiog mylima. Tokia meilė amžina, išlaiko laiko ir materijos išbandymus. Kad meilė būtų tikra reikia truputi baimės ją prarasti, nutolti nuo jos. Atsakydamas tau, kad tu myli nes esi geras žmogus, noriu pasakyti, kad tavo meilės priežastis esi tu pats. Tu išugdei savo mažoje ir jautrioje širdelėje šį jausmą. Man garbė butį šalia tokio žmogaus. Norėčiau taip išmokti mylėti. Aš privalau išmokti. Tai prievolė, kurią gavau gavęs gero statusą. Privalau mylėti Kūrėja. Privalau mylėti artimą.
Neturiu kito pasirinkimo, privalau mokytis iš jūsų. Iš Ato ir Uko išmoksiu to ko neišmokau aukštojoje mokykloje. Dažnai netenku kantrybės ir rikteliu. Man Gabija sakė, kad įsiutęs atrodau kraupiai. Gal dėl to Matas išgirdęs riksmą išsiveržusį iš gerklės krūpteli. Šiandien pašoko nuo kėdės, sudėjo rankas ir norėjo kristi ant kelių maldaudamas kad jo nemuščiau. Supratau, kad jis bijo, kažkoks išmoktas refleksas verčia jį tikėtis smurto. Nors net nekyla minčių bausti jo fiziškai, kai jis nusikalsta, bet pakeltas tonas jį stipriai gąsdina. Man užduotis kalbant su Vaikais išlikti ramiam. Gal pavyks. Tikiu, kad su mažyliais galiu susitarti, būti griežtu išorėje, o viduje ramiu ir racionaliu. Ukas išvažiavo į Šiaulius. Šį vakarą tris kartus skambino ir prašė, kad pas jį atvažiuočiau. Sakė, kad pasiilgo, kad verkė. Atas jau miega. Jis man parodė dėmesį ir supratingumą, kurį vertinu. Šie vaikai labai ypatingi. Pasistengus, gali būti dori, sąžiningi, laimingi žmonės.
A. Karnevo susiraitė po egle. Nuovargis parbloškė netikėtai. Saugumo pojūtis apėmė pavargusią sąmonę. Vyras odiniais rūbas valėsi paukščio plunksnas nuo savo rūbo.
- Man skauda pilvuką. – Naiviu balseliu pasakė Karnevo. – Kodėl sukūrei pilvo skausmą? Ar gali padaryti, kad nebeskaudėtų pilvo? – Nimrodas suurzgė. Jam nepatiko A. Karnevo sąmojis. O berniukas užmigo. Jau temo. Nimrodas pavydžiai žvelgė į miegantį. Pats norėjo prigulti ir užknarkti, kaip tai darydavo rūmuose. Ar šios realybės priežastis gali norėti miego? Nonsensas. Tai jis puikiai žinojo, todėl niekas neturėjo sužinoti, kad Didysis Morosofijos valdovas pavargo ir nori miego. Tiesa, jis apsidžiaugė, kad vaikas užmigo, nes dabar galės ir pats nusnūsti. Pasislėpė ir užmigo. Ryte A. Karnevo pabudo anksti. Patrynė į medžio kamieną rankas. Norėjo vandens, tam kad galėtų nuplauti rankas ir veidą. Slankiodamas užtiko miegantį pasaulio tvėrėją. Nusišypsojo ir nusliūkino tyliai palikęs Morosofą ramybėje.
P. S. Vaikas nesuprato, ar vyras odiniais drabužiais sukūrė viską ir save ar ne. Teko tiesiai pasakyti, kad ne. Aprašau šį personažą tik todėl, kad pasaulio istorijoje įvairiais laikais buvo asmenybių, kurios iš savęs, arba kiti padarė kultą. Pvz. Nimrodas; „Faraonas“; Jošua ir Nazareto; Stalinas.