tylus pavasaris
*
man patinka atvaizdas ant sienų
apsiblausęs, tarytum per miegus
net labiau nei autobusų stiklo
tokio tamsinto tokio
iš tikro
kuomet viskas tamsiau mažumėlę
kuomet migdo (nors niekas nekėlė)
man patinka kaip lupasi tinkas
psichiatrinio cecho viščiukai
patupdyti cyp cypsi tik tiksi
patyliukais
kai atrodo, kad didelis vilkas
karštą orą išprunkščia už durų
taip, kad dreba ir staktos ir vyriai
net veržlė atsisukusi krenta
man patinka atvaizdas ant sienų
kurį, sako, matau tik aš vienas
*
mes esam čia, kad būtumėm mes
neatėjom tačiau pasiliksim pernakt
taip paruoškit mums kėdę
mes turim kilpas mes
surišam rankas, o mūsų rankos
jau surištos
mūsų
*
aš pavirsiu žole ir žaliuosiu
ir augsiu ir mane
vis nupjaus
vis nupjaus
bet vis vien
tai vadinsiu
gyvenimu
*
norėčiau apie tai pasikalbėt
tik štai
mes randamės skirtingose
sistemose
o ma
no me
i
le
*
pienių pūkai ir alyvos kaip kvepia
tavo kvepalai kaip tu nusivalai
savo veiduką man į petį
ir nebesimatai
atrodo surandi nors nebuvai
pametęs temsta pamažu mano
skrybėlėje ir nebelieka vietos
pasislėpt ir nebėra kodėl
ir aš kaip medžiai
pritariamai linguoju ir šlamu
kaip žmonės nežinodami
ką šneka
*
nes tu turi visą pasaulio laiką
kol nebeturi
*
kažką paleisti