Mano projekcija
sėdi ant jūros dugno smėlyno
su koralo ragučiais plaukuose.
Šalia plaukioja kašalotas, ryjantis akmenis.
Iškėlusi rankas glostau jam pilvą.
Užantspauduoju delnu kaip savo laišką.
Vėliau šis iškilęs
buka galva daužys ledkalnius.
Bandau suprasti.
Iš kur tie šešėliai, kaip mėlyni kalnai,
dideliais mojais plevena.
Šaltis sulėtina laiką,
jei čia toks yra.
Vis tiek jo mažai, nes
Sapno tirštumo vandenys slegia.
Gelmė, traiškydama skobas,
veržia juodo ūso korsetą.
Išsineriu medūzos varpu,
Palikus šį kapinyną ir savo skeletą
sudužusioje kaulų katedroje.
Suviliota milžinų dainos
užsimerkus dreifuoju srovėse.
Membrana vibruoja jausmai.
Svinguosiu, kol bangos
išsiūbuodamos išplukdys..
Pažadins tik prisilietimas:
gal kranto, gal tavo.
Tada aš sutriksiu, nes pamatysi -
esu tik dumbliais apkibęs plūduras.
Pasviręs ant šono krante
su įsmigusiu kašaloto dantim
nugaroje.
Rašyk.lt yra vienintelė vieta, kur visi ŠITAIP mėgsta kašalotus, ir rašyt apie kašalotus. Niekur ankščiau negirdėjau aplamai apie juos kalbant. Jei atvirai, tik ką guglinausi, kaip atrodo kašalotas, ir prisipažįstu, kad esu nustebusi, nes iš arti jie labai simpatiški.
Neturiu labai laiko, bet tamstytė prikaustėte mane negyvai, kelis kartus skaičiau, gilinausi, net skobas pradėjo spausti juntamas skausmas. gerai perteikta, o tas smulkmenėles , laikui bėgant, pagludinsite. Spaudžiu visu delnu 5
Tikrai įdomus kūrinėlis, užkabinantis jau nuo pat pradžių "su koralo ragučiais plaukuose". Nors perskaičius pirmą kartą nesupratau , na netiko pabaiga. Bet po pakartotinių perskaitymu sau garsu, "užkabino" vaizduotę.
Iš krentančių snaigių bandyčiau sudėliot penkis.
Aha, tie telefono mygtukai tokie maži, kad pirštas vis ne tą nuspaudžia :(
Nereikia jokių pasiteisinimų ar paaiškinimų. Kūrinys puikus. Autorius rašo, kaip tuo metu jaučia, skaitytojas skaito, kaip tuo metu jam suskamba. O šis pasirašinėjimas - savotiškas pasirodymas, kaip atidžiai perskaičiau :D Juk ir autoriui malonu, kai į jo kūrinį skaitytojas pasigilina, tebūnie ir ne tuos pačius akordus išgirsta. Be to, eilėraščiai paprastai neperrašomi, netaisomi. Kas kita proza.
O gal tik aš vienas taip - ištėškiau eilėraštį kaip rašalo dėmę, pirštu metaforą prispaudžiau, kad necyptų, ritmu apkraštavau - tegu sau telkšo popieriuj :)
Taigi, dėl ūso norėjau pasiaiškinti: išties - tai banginio ūsas, bet kažkur praganiau tą žodį.
Dideliame gylyje vandens slėgis didelis, pagal vadinamą Boilio dėsnį. Tad čia plaučius slegia gelmė, pagražinat palyginau - tarsi maudama korsetą (kuris seniau buvo gaminamas iš banginio ūso) ir perstipriai veržiamas..
svingas ir tyla.. gal dėl to,kad tiesiog banginių daina negirdima mūsų klausai, dar ir bangų bei srovių lingavimas man sudaro tokį įspūdį.
o tas dantis, na.. čia turbūt perlenkiau. Norėjau, kad tas plūduras visgi nebūtų toks paprastas, su įdomia istorija.
Įtaigu, gražu, sklandu. Kai prisiverčiau nekreipti dėmesio į kelias man neįsipaišiusias detales, įsijučiau ir nuplaukiau po ledkalnių ir banginių pilvais.
Tos kelios detalės:
traiškydama skobas - pavieniai šonkauliai lūžta, traiškoma krūtinės ląsta. Lyg ir įmanoma, bet nesuskambėjo.
Kašalotas - juodas ūsas - kašalotas. Jau buvau bepagaunąs tą kašalotų ir jų kapinyno vaizdą, bet tas ūsas - kašalotai ūso neturi.
Svinguosiu - kelis sykius skaičiau iš naujo ieškojau muzijos, bet vis rasdavau tylą.
Dantis įsmigęs nugaroje - mano sugadintas protas iš karto atrado sąsają - kablys nugaroje. Ir vėl numušė vaizdą :(
savaime aišku , jog čia psichologinė būsena, išreikšta jūrine metaforika... ir nieko neprirašyti , nieko neišbraukti čia...
manau pakankamai lokiškai stipru