Pinkas 32

ŠEŠIASDEŠIMT AŠTUNTAS-A LAIŠKAS
Jau sutemo. Dar kelios minutės ir vidutinės žvaigždės suspindės padangėje. Tada galėsiu nusiplauti rankas ir pasimelsti ŠMA ISROEL, AŠEM ELOKEINU, AŠEM ECHOD. Kol kas laukiu ir stebiuosi prisimindamas dieną. Atas miega, šalia. Nekreipia dėmesio į monotonišką kompiuterio klaviatūros bildenimą. Šiandien buvo Palangoje. Vaikštinėjo su klasės draugais pajūriu, buvo Gintaro muziejuje. Grįžo vėliau, nei buvau įpratęs jo sulaukti, todėl širdį apėmė nerimas jo laukiant. Negeros mintys sukosi, bet nenugalėjo. Kažkodėl vaikas nebuvo patenkintas dienos įspūdžiais. Sakė, kad nepatiko, kad nieko nematė, viskas paprasta. Gal dėl to taip atsitiko, nes laki vaizduotė nupiešė Tiškevičių rūmus, kurie yra tolimi mūsų giminaičiai, daug puošnesnius nei yra?
Gatve keliavo šventikai, jie nešė akmenis Merkulio apeigoms. Šiam stabui tarnavo mėtydami į jį akmenimis. Šių laikų žmonėms tokia tarnystė atrodo keista, bet pagalvojus, pažiūrėjus į pasaulio kasdienybę gali pamatyti, kad nedaug kas pasikeitė. Nimrodas parbloškė juos. Moterį nusimetė nuo pečių. Akmenys pabiro.
- O. – Apsidžiaugė A. Karnevo. Čiupo akmenukus, įsidėjęs į svaidyklę, apsisuko į persekiotojų pusę. Vyras odiniais drabužiais taip pat čiupo akmenis. Prasidėjo akmenų lietus. Kareivių pulkas atsitraukė. Stovėjo atokiau, kur nepasiekia medžiotojo mesti akmenys. Tik Karnevo sviesti akmenukai pasiekdavo tai vieną, tai kitą kareivį. Jis virsdavo sužeistas. Kol vyrai kovojo moteris pabėgo. Akmenys baigėsi...
- Šauniai kariauji, - pagyrė medžiotojas, - o dabar bėkime. Kur ta?...
ŠEŠIASDEŠIMT AŠTUNTAS-B LAIŠKAS
Skliautą aptraukė debesių pluta. Kaip neparanku... Paslėpė nuo mano akių mėnulį. Senovėje mėnesio pradžioje pamatęs jaunatį keliaudavo į teismą ir liudydavo apie matytą reiškinį. Net per didžiausią poilsio šventę buvo privalu keliauti į sostinę. Norėjau padaryti kiduš levanda, bet negaliu šį vakaro to padaryti. Todėl nusiprausiu ir tikėsiuos tai padaryti ateityje.
Prieš kelias dienas Atas rado iš lizdo išmestą varnėną. Vargšelis buvo pasmerktas žūčiai. Berniukas norėjo išgydyti sparnuotį. Pasiėmęs prašė, kad leisčiau parsinešti namo. Gintaras patarė palikti paukštuką. Adolis pasakė, kad jis sergantis, kad sergančius špokus tėvai išmeta iš lizdo. Gintaras apžiūrėjo ir po sparnais pastebėjo atviras žaizdas. Atui pasakiau, kad pritariu Adoliui ir Gintarui, bet leisiu pasirinkti pačiam kaip pasielgti. Jis nusprendė parsinešti į namus.
- Bet turi sukurti jam saugią aplinką. Mukcius kėsinsis jį suryti. Ir jei jam pavyks, turėsi nepykti ant katino, nes toks jau jo darbas.
- Ne, aš pyksiu ant Mukciaus, jei jis nuskriaus paukštelį.
- Jei nesugebėsi jo apsaugoti, tada palik.
- Sugebėsiu.
- Kaip?
- Galime paukštelį įdėti į katino dėžę, skirtą gyvūnų transportavimui, ten Mukcius jo nepasieks. – Pasiūlė Gintaras. Taip Atas ir padarė. Mukcius pakerėtas kvapo ir vaizdo sukosi aplink. Kol mes su Gintaru žaidėme šaškėmis paukštelis pradėjo plazdėti. Mukcius įsitempęs stebėjo paukščio judesius. Sparnuotis nurimo. Po žaidimo Gintaras atsigulė ant grindų ir pažiūrėjo į narvelį. Matas tuo metu prausėsi.
- Keista. Guli ant nugaros. Man atrodo, kad neturi jėgų pasikelti. – Atas grįžo. Pavakarieniavome. Tada berniukas nuėjo pamaitinti naujo savo augintinio. Išsitraukė jį iš narvelio.
- Jis nejuda... – Apžiūrėjome. Paukštelis mirė. Taip greit...
- Jis mirė. Viskas... – Pasakiau.
- Viskas?.. Ką, jau galime atiduoti katinui? – Ato klausimo nesupratau.
- Turi omenyje atiduoti, kad jį suvalgytu? – Atas linktelėjo galvą, abejodamas. – Ne, jį reikia palaidoti. – Po kelių minučių Matas su Gintaru išėjo į kiemą ir palaidojo paukštį.
- Jei jo nebūtumėte paėmę, jis dar būtų gyvenęs. Jis mirė nuo išgąsčio. – Tai pasakė Adolis. Vėliau Atas parodė tą vietą kur palaidotas varnėnas.