Laiškai iš Tėvynės

Kaip keista vėl rašyti, tik šį kartą rašyti iš Tėvynės. Juk dažniausiai rašydavau į Tėvynę, tai yra tiems, kurie vargsta mano gimtoje žemėje, o dabar – še kad nori, pats atsidūriau šitoje Dievo užmirštoje žemėje ir savo akimis matau visą mano tėvynainius užklupusią apokalipsę. Ir tai ne tik tai, kad nežiūrint visų nepriteklių, kuriuos kenčia 90 procentų gyventojų, kiti dešimt išsidalina kažkokias išsigalvotas premijas arba apdovanoja savo meilužes prabangiomis mašinomis, treti dargi viešai dejuoja, kad prisikviesti į valstybės tarnybą už dešimt kart didesnę nei vidutinė pensija atlyginimą specialistų praktiškai neįmanoma, todėl kaip priedą jiems tiesiog verkiant reikia pridurti dar ir kasmėnesinį  60 procentų to dešimt kart didesnio nei pensija atlyginimo dydžio priedą, ir apie visa tai girdi ne kokiame bobučių turguje, o labai rimtu veidu girdi aiškinant per televiziją, o kur dar fortepijonai garbingiems rūmams, kuriuos irgi nupirkti turi tie, kurie gauna dešimt kart mažesnę, nei vidutinis valdininko atlygis, pensiją, ir tautiniai rūbeliai taipogi už tą nučiulptą pensiją, ir visokios baudos už tą ir aną, nespėji net visko aprėpti – kiek daug galima padaryti už du šimtus ar du šimtus dvidešimt eurų. Ar pavalgyti dar lieka? Bet to aš jau neklausiu, man tik svarbu, kad tie dešimt procentų kaip nors pasitenkintų, kaip nors pasisotintų ir numirtų pagaliau, daugiau nieko jiems prikišti negaliu, jie savi, jie mūsiškiai, ir paminklus mes jiems už tai tikrai pastatysim. Kad tik greičiau visa tai nutiktų. Taip norisi pagaliau likti su tais devyniasdešimt, tegul ir ne visas šimtas, tegul ir kūnas be galvos, bet kojoms kokia palaima.
Apokalipsė yra visiška nežinia – o kas toliau? Kiek dar galima nusiristi, arba kiek dar tie devyniasdešimt, iš kurių, beje, kasdien irgi po lašelį pabėga iš Tėvynės, kad ateityje rašytų laiškus į Tėvynę, taigi devyniasdešimt su kiekviena diena tampa sąlyginis skaičius, tad kiek dar tvers jų kantrybė taip lenktis po užgulusia našta,  ir ar aš pats  nesušuksiu vieną kartą išėjęs į gatvę
Ganaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa
Kiek galimaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa?
Ir mane išvež, ačiū Dievui, su raudona mašina į užtarnautą rojų.