Pinkas 24

PENKIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS
Šiandien buvo puiki dienelė. Vakar man paskambino iš mokyklos ir „Gerovės“ centro, kur jūs dabar gyvenate ir paprašė atvykti... Sužinojau daug apie save ir jus. Sužinojau, kad Lukutis nedirba pamokose, nežinau kodėl, bet sužinojau, kad jis tai gali daryti. Vadinasi, tau reikia padėti ir sugebėsi susikaupti, dirbti ir mokytis. Atas šaunuolis, prisipažino, ir nors sunku buvo, atsiprašė mokytojos už tai, kad iš jos šaipėsi. Dar sužinojau, kad vyresnėlis iš manęs viliojo pinigus. Skaudu buvo tai supratus, bet apsidžiaugiau, kai Atas pasakė, kad stengsis daugiau taip nedaryti. Stengsis sąžiningai elgtis su manimi. Tai puiku. Jei jam pavyks, tada... Valio. 
PENKIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS
Šis vakaras buvo neramus metas. Gabija konfliktuoja su savo kambario drauge. Sesuo serga, o draugė ignoruoja jos poreikius, ir net nesistengia suprasti. Tai išmušė seserį iš vėžių. Net aš supykau ir įsivėliau į šį nemalonų ginčą dėl empatiškumo stokos. Draugė mano, kad kėsinasi į jos privatų gyvenimą, nes Gabija nepageidauja, kad nepažystami žmonės drumstų kambario ramybę. Nesismulkinsiu detalėmis. Jų daug. Ir jos visos išgalvotos konflikto dalyvių vaizduotės. O siaubinga vaizduotė tariamus dalykus paverčia tarsi tikrais. Sunku atskirti tikrą problemą nuo miražo. Šiandien užsukau pas Gabiją. Norėjau pasikalbėti, leisti jai išsilieti. Panagrinėti esamą situaciją. Paieškoti sprendimų. Ji nesiklausė. Atrodė, kad ignoruoja, kad susitaikė su užguito žmogaus padėtimi, kad neanalizuoja ir to nenori daryti. Tai supykdė. O supykęs nesugebėjau suvaldyti išsiveržusio nerimo, apmaudo, kuris susikaupė per šias kelias dienas. Gailiuosi, kad įsivėliau į šį emocinį karą, nes tas, kas mane įvėlė į šį karą, pats nesupranta ką daro. Ji pravirko. Nes rėkdamas išgąsdinau Gabiją. Jai apmaudu, nes mano pakeltas tonas išmuša iš vėžių. Tarp mūsų užsitęsęs nesprendžiamas konfliktas.  Tai – blogai. Konfliktus reikia spręsti be pykčio, o man sunku... O jei atidedi į šalį, kartais lieka iš jo tuščia vieta, kartais nusidriekia užmaršties ir apmaudo šleifas, beformis ir sunku pasakyti kada ši nepasitenkinimo masė kolapsuosis, susitrauks ir taps juodąją dėme ant sąžinės audinio. Aš atsiprašiau Gabijos. Nepamenu, ar ji atleido, ar ne. Gailiuosi, kad leidau sau pykti, nes ta ugnis apima ir nesugebu šios kaitros nuslopinti. Išminčiai pataria: „niekada nepykti, tik kartais suvaidinti, jei to reikalauja situacija, o širdis turi likti rami. “. Tikiu, kad tai įmanoma.
PENKIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS
Mukcius laksto kaip pakvaišęs iš kambario į kambarį. Tikriausiai šis neįprastas aktyvumas sukeltas hormonų, kurie išsiskiria pavasarį atsinaujinant gamtai. Gintaras pietauja. Andrius žadėjo ateiti, norėjo išsimaudyti, bet neatėjo. Danielius kėsinosi aplankyti, norėjo vakarienės, bet neatėjo. Adolis nieko nekalbėjo apie atėjimą į svečius, bet neatėjo.
A. Karnevo keliavo trypdamas kelio dulkes. Yra genčių, kurios mano, kad dulkės turi galią jų ir pasaulio likimui, todėl meldžiasi jai. Nes visi gyvi virsta beforme mase, o paskui išsisklaido ir nebeaišku kur praėjusios kartos, o kur tik žemė. Daug klastingų idėjų sukuria protas. Karnevo nebijojo dulkių. Mindydamas stabą keliavo į turgaus aikštę. Ten turėtų vykti teismas. Jis pažadėjo trims žmonėms ateiti į teismą ir prisiimti atsakomybę už padarytą žalą, jei tik turto šeimininkas pareikš skundą. Jei ne, tada ne. Vis dėl to jis gelbėjo gyvybes... Aikštėje buvo spūstis. Žmonės stumdėsi, rėkė, reklamavo savo prekes, džiaugėsi, pykosi. Gyvuliai, paukščiai klykavo kaip kas moka. Buvo smagus klegesys. Net tinginiai, sėdintys skersgatviuose, jautėsi aktyvūs, nes guvus judesys apgaudavo jų vaizduotę, jiems atrodė, kad juda jie. Taip šiuolaikiniai vaikai praleidžia savo vaikystę tuščiai stebėdami judančius paveiksliukus, kurie retai parodo ką nors prasminga, protinga.
Aikštės plačiuose vartuose buvo sukalta pakyla. Ten sėdėjo puošniais drabužiais papuošti asmenys. Ten teisėjai klausėsi skundų ir sprendė viską imperijos naudai. Jie sakė: teisingumas turi tarnauti režimui. Manau, kad tai neteisingas požiūris. Teisingumas turi būti objektyvus, kiek tai įmanoma žmogui, netarnauti valstybei, nepataikauti nei didžiūnams, nei vargdieniams.  Reikia siekti tiesos, ir tik tiesos.