Be ryšio

Konkursinis darbas

Koks gi rimtas kūrinys be lotyniškos citatos pradžioje?
Mater misericordiae, sub tuum praesidium confugimus

Tai nutiko pažangiaisiais Pigaus Ryšio laikais, sekusiais iškart po laikmečio, vadinamo dvidešimt pirmojo amžiaus pradžia. Tamsų žiemos vakarą Algis maklinėjo Vokiečių gatvėje. Vokiečių nebuvo. Jis mielai ir meiliai atsakinėjo kitų šalių turistams, kaip kur nors nueiti. Galbūt turistai to nebūtų klausinėję, tačiau klausimas, kur yra viena ar kita vieta mieste buvo minimas elektroninėje knygoje „7 efektyvūs būdai gyvai pasikalbėti su žmonėmis“. Šis pasaulinis bestseleris buvo pasiekęs savo šlovės viršūnę, o tiksliau šeštą vietą mėnesio pardavimų dešimtukuose.
- Vilniaus Gaonas? Eisite tiesiai, po to pasuksite už darželio, - mojavo rankomis Algis peisuotam žydui. Tas nuskubėjo ieškoti šaknų.
- Akropolis? Vam nado idti do astanovki, a tam siadite na pedesiat tretij*, - maloniai aiškino baltarusiui.
- Ostra Brama? Vy po ruski panimajete? Značit priamo do ratušy, a patom na pravo**, - nusišypsojo jis Zbišekui. Zbišekas tyliai sumurmėjo „Matka boska ostrobramska, ratuj nas! “. Algis sušnibždėjo „Vilnius mūsų“.  Zbišekas nuskuto link Aušros Vartų.
Lietuviai nieko neklausinėjo, tiesiog zujo savais reikalais.

Netrukus Zbišekas prisiregistravo sąraše „Piligrimystės vietos“ ir vaikščiojo ieškodamas vietos nufotografuoti gražią asmenukę su Aušros vartų Madonos paveikslu. Pro šalį ėjo garsiai šūkaudamos ėjo anglų gaujos. Anglai atvažiuodavo į Lietuvą vidaus apdailos ir kitų statybos darbų praktikai, mat nebelikus Anglijoje imigrantų, anglų kotedžai aptriušo. Lietuvaitės pro Aušros vartus eidavo užsimerkusios ir atsitrenkdavo tai į vieną tai į kitą tautietį. Į anglus neatsitrenkdavo, mat net užsimerkus juos buvo galima girdėti iš toli. Sklido gandas, praėjus pro Aušros vartus užmerktomis akimis išsipildo vienas noras.

Netoli Zbišeko stovėjo švedai Adrianas ir Jasperas. Tą naktį jie tyliai kikeno žiūrėdami į savo mobiliuosius prietaisus. Jeigu Zbišekas būtų atidžiai klausęs ir supratęs švediškai, jis būtų žinojęs, kad girtutėliai jaunuoliai aptarinėjo tamsioje arkoje kabantį Mergelės Marijos paveikslą. O tiksliau – vaizdus fotografuojant žymų paveikslą programomis „OMG Nudity Poster Creator“ ir „Nude Booth“. Nepaisant pavadinimų, šios programos nieko nenurengdavo nuogai, tačiau nuotraukoje krūtis ar šakumą išmargindavo kūno spalvos pikseliais. Tuomet žmogus ar šiuo atveju atvaizdas išties atrodydavo nuogas.

Ploni kaip strėlės Madonos antakiai paveiksle virptelėjo. Mergelė Marija pakėlė akis ir susiraukė. Galbūt tai tebuvo šešėlių žaismas. Adrianas ėmė dalintis moters, taip panašios į Barborą Radvilaitę, nuotraukomis galimai apnuogintomis krūtimis. Jis pažymėjo fotografijas grotažyme #visitlithuania.   

Kas nutiko toliau buvo sunkiai paaiškinama. Garbūs mokslininkai tik po trijų šimtų metų galėjo tinkamai suformuluoti fizikines hipotezes. Mergelė Marija pakėlė vieną iš kryžmai sudėtų rankų ir trenkė Adrianui antausį.
- Kai piso, - žagtelėjo netoliese buvęs jaunuolis.
Marija trenkė taip stipriai, kad vikingų palikuonis lėkė pro Rotušę, Didžiąją gatvę, praskrido pro turistų turgelį. Lėkė taip greitai, kad jokia kamera nespėjo jo užfiksuoti, o tie, kurie darė asmenukes Vilniaus senamiestyje, galėjo pamatyti tik neaiškią žymę toje vietoje, kur pralėkė Adrianas.  Atsitrenkęs į kavinės „Aula“ iškabą nukrito. Pribėgęs haskis jam įkando į koją, tačiau tai tebuvo atsitiktinumas, niekaip nesusijęs su Mergelės Marijos nepasitenkinimu. Atsitokėjęs švedas atsisėdo. Iš visų pusių jį buvo apsupę žmonės, mobiliaisiais prietaisais bandydami įamžinti akimirką. Blykstės skrodė tamsią gatvę. Minia buvo suirzusi, mat nuotraukomis niekaip nepavyko pasidalinti. Toje vietoje nebebuvo jokio ryšio.

Po keliolikos minučių išsigandęs atbėgo Jasperas. Jis padavė bičiuliui ranką ir Adrianas atsistojo. Švedams viskas atrodė miglotai, lyg nevykęs sapnas. Ypač dėl to, kad prieš tai buvo išgerta nemažai degtinės. O vis dėl to sunkiausi išgyvenimai jų laukė ateityje.

Netrukus po šio įvykio pasigirdo nedrąsus beldimas į mero duris.
- Kas nutiko, - paklausė besišypsantis meras.
- Piliečiai pranešė - prie Aulos nebėra ryšio, - atsakė išsigandęs valdininkas Petras.
- Prie ko? – meras toliau šypsojosi.
- Na ten turistų kavinė šalia Vidaus reikalų ministerijos, - ėmė mykti valdininkas. Petras išsigando, kad meras pagalvos, jog šiam valdininkui tik kavinės galvoje. Taip ir buvo – valdininkas mėgo gardžiai pavalgyti ir gausiai išgerti.
- Supratau, - mero šypsena plėtėsi. - Ačiū, kad informavote.
Mero paskyroje atsirado žinutė „#nesmagu. Problema Pilies gatvės pradžioje man žinoma ir tvarkoma“.

Po nuotykio prablaivėję švedai suprato, jog jų mobiliuose prietaisuose taip pat išnyko ryšys. Taip nutiko ne tik Pilies gatvės pradžioje, bet ir visur, kur jie ėjo. Jie negalėjo skambinti, dalintis nuotraukomis, dirbti, pasižiūrėti, kiek liko pinigų jų sąskaitoje, sužinoti įvairias naujienas ar užsisakyti maisto. Negalėjo nė nusipirkti bilieto atgal į Švediją. Kur jie beeidavo, ko prašydavo, rezultatas visur išliko tas pats – ryšio nebuvo nei praeivių paskolintuose mobiliuose prietaisuose, nei stacionariuose, prie kurių švedai prisėsdavo įvairiose įstaigose senamiestyje. Kalbama, kad jie taip ir liko valkatauti Vilniuje, įvairių žmonių prašydami maisto, o antrą šaltą žiemą mirė iš bado, mat buvo taip šalta, kad niekas nekišo nosies į lauką. Gal ir nemirė.

Praėjus daugeliui metų, tiksliau – penkiems, tamsų vakarą Algis su vaikais išėjo pasivaikščioti prie buvusios Vidaus reikalų ministerijos. Kadangi ministerijoje vis sustreikuodavo ryšys, ji išsikėlė. Kokia gi Vidaus reikalų ministerija, jei viduje streikuoja ryšys? Pastatas buvo tamsus ir tuščias. Pirmą kartą šio pasivaikščiojimo metu vyresnysis vaikas nutraukė tylą:
- Tėti, čia nėra ryšio?
- Taip, čia nėra – Algis mostelėjo ranka, parodydamas plotą Pilies gatvės pradžioje.
- O kodėl?
- Čia paskelbta gyvo kalbėjimo zona, tačiau aš jums papasakosiu kaip buvo iš tiesų... – Ir Algis ėmė pasakoti apie Mergelės Marijos įžeidimą, jos pyktį ir bausmę pažangiaisiais Pigaus Ryšio laikais. 

*Akropolis? Jums reikia eiti iki stotelės, o ten sėsite į penkiasdešimt trečią.
**Ostra Brama? Jūs rusiškai suprantate? Vadinasi, tiesiai iki Rotušės, o ten į dešinę.