Įstabi Laimės Vendrytės istorija

Galynėdamasi su priešpriešiniu vėju, merkiama lietaus, girgždindama kaliošais vandens prisisunkusį žvyrą, Petronėlė vieninteliu Gervaziškių kaimo keliu mynė link fermos. Lietus šuorais skaudžiai plakė skruostus, varvėjo nuo kaktos ant nosies, paskui stambiais lašais ritos ant lūpų, bet moteris, regis, to nė nejuto. Palei pagrindinį kelią darniai rikiavosi kolūkiečių trobos, statytos pagal vieną ir tą patį, nereikalaujantį didelės architekto išmonės, projektą – vienaaukščiai baltų plytų mūriukai su verandomis, šviesomis plieskiančiais langais; kur ne kur pro užuolaidas galėjai matyti šviečiant melsvą televizoriaus ugnelę.
Buvo vėlyvas lapkričio pirmosios vakaras. Kaimiečiai, atlikę kasmetinę pareigą aplankyti artimųjų kapus, apėję gyvulius ir jau suraitę vakarienę, dabar murksojo prie pakurtų krosnių, žiūrėdami „Panoramą“. Petronėlė akimirką stabtelėjo ties kolūkio pirmininko namu, patrypčiojo vietoje kažką įtemptai svarstydama, žengė žingsnį pirmyn, bet tuoj pat atsitraukė. Užmetė akį į kieme stovinčią naujutėlaitę, ką tik iš Rusijos parvarytą pirmininko „Volgą“, paskui, papurčiusi galvą ir karčiai šyptelėjusi, prigriebė  prasiskleidusius palaikės striukės skvernus, mat per skubėjimą buvo pamiršusi užsisegti, ir, tvirčiau susisupusi, nukulniavo toliau.
Gervaziškių gyventojai ryšį su pasauliu galėjo palaikyti dviem telefonais:  vienas jų buvo pačiame kaimo gale stovinčioje fermoje, kitas – neseniai įvestas naujai iškeptam kolūkio pirmininkui Vaclovui Tirinskiui, kurio namus ką tik aplenkė Petronėlė. Pagaliau nusikasusi iki fermos, moteris stvėrė ragelį:
- Alio, greitoji?
Greitakalbe, trumpai ir dalykiškai išdėsčiusi reikalo esmę, išskubėjo atgal. Grįžti buvo lengviau: nugarą daužantys vėjo šuorai, kone atplėšdami nuo žemės, nešte parnešė Petronėlę į namus. Tačiau iki tol taip skubėjusi, dabar gi, sunertomis ties krūtine rankomis prilaikydama taip ir neužsegtos permirkusios striukės atlapus, liko stovėti palei žvyrkelį. Kilusią mintį pašaukti Joną, savo sūnų, tuojau pat nuvijo šalin nutarusi, kad ir šitame reikale, kaip ir visame kame iš jo naudos bus mažai.
Pagaliau nuo plento į kaimą įsuko greitosios pagalbos automobilis, savo šviesomis pakelėje stypsančią Petronėlę apšvietęs taip, kad tik aklas galėjo jos nepamatyti, tačiau kažkodėl  net nestabtelėjęs nuriedėjo į kaimo gilumą. Pirmo impulso pagauta Petronėlė ketino bėgti paskui, tačiau taip ir liko – kam kojas varginti, jei apsisukęs ir taip grįš? Ir iš tikro - neilgai trukus automobilis sugrįžo, ir iš jo išriedėjusi įspūdingo stoto felčerė laibu, visai nepritinkančiu tokiam stotui balsu paklausė: „Tai kurgi ta nėščioji? “. Dabar jau Petronėlė nuskubėjo į trobą ir netrukus ant aptrupėjusių cementinių laiptų pasirodė vedina jauna, dar nė trijų dešimčių nesukakusia moterimi, rankomis iš viršaus ir apačios apglėbusia atsikišusį pilvą. Mašinos durys buvo praviros, ir Petronėlė aiktelėjo, viduje pamačiusi kolūkio pirmininko žmoną Reginą Tirinskienę. Toji jau įmetėjusi moteris, kaip ir ką tik iš trobos išėjusioji, rankomis glostė pūpsantį pilvą, ir kartkartėmis, skausmo grimasai iškreipus veidą, pratisai sukaukdavo.
- Kad tave kur... - po nosimi murmėjo Petronėlė. – Ir susitaikyk man taip... Abi vienu metu. Kas dabar bus?
Tačiau nieko neatsitiko. Regina Tirinskienė, nukreipusi žvilgsnį žemyn ir toliau glostė sau pilvą, kai jaunoji moteris tylomis sėdo į greitosios pagalbos automobilį ir, pagaliau felčerei užstūmus duris, vairuotojas įjungė variklį. Automobilis pajudėjo ir išnyko nusiveždamas raudonas švieseles. Tik dabar Petronėlė pastebėjo paskui greitąją atsekusią pirmininko  Vaclovo Tirinskio „Volgą“. Pravėręs langą vyriškis mostelėjo kviesdamas prieiti.
- Vykim kartu, - paprašė.
Bet ne todėl, kad kolūkio vadovo balsas pasirodė kažkoks gailus, o pats jis atrodė it išgręžtas skuduras – visai ne taip turėtų atrodyti laimingas netrukus pagranduko susilauksiantis tėvas – Pertonėlė sutiko važiuoti. Ne, jai širdį graužė rūpestis dėl bėdos ištiktos įnamės, Drevinių miestelyje bibliotekininke dirbančios Nijolės Vendrytės, kurią Petronėlė buvo spėjusi pamilti kaip tikrą dukterį. Važiavo tylėdami. Moteriškė tąja tyla džiaugėsi, mat, žinant aplinkybes, kalbėti būtų buvę net nemalonu. Nusisukusi žvelgė į akliną tamsą ir tyliai sau mąstė. Perkratė galvoje visus įvykius nuo tos dienos, kai andainykštis kolūkio pirmininkas, vedinas jauna mergina, išdygo ant slenksčio.
- Petronėle, gelbėk.
Pakviestas į vidų, nusiėmė kepurę, ir, pasodintas virtuvėje už stalo (komunistas - tau ne kalėdojantis klebonas, todėl Petronėlė į kambarį nekvietė), savo papratimu tiesmukai kalbėjo:
- Rajono valdžia atsiuntė jauną specialistę. Bibliotekininkę. Ir pavedė trūks plyš surasti gyvenamąjį plotą. Su mokytoju buvo lengviau – turinčios netekėjusių dukterų šeimos netgi varžėsi dėl jo. O štai dabar... Drevinius apėjau, nieks nepriima, tiesiai šviesiai rėžia „Nenorim merginos, ir dar augusios vaikų namuose, nežinosi, ko iš jos tikėtis“. Vietos jums pakanka, ir tau bus su kuo pakalbėti – mergina apsiskaičiusi, protinga. Gal ir Joną prakalbins, - sukikeno.
Paminėjus Joną, Petronėlė įsižeidė.
- Patys subinėmis trinamės, o tu sakai „vietos pakanka“. Vesk pas veterinorių Tirinskį, apsidžiaugs, - nusišaipė.
- Šneki niekus, ir pati tai žinai, - kikeno ir toliau pirmininkas. –Tokios merginos vien tik pasirodymas kaime Tirinskių šeimai taptų išbandymu: pažvelk, koks dailus veidelis ir kokia puiki džinsais aptempta sėdynė. Bet dabar, kai Vaclovas taikosi užimti mano vietą, vargu drįs prie merginos kišt nagus – partija už tokius pokštus paglostytų prieš plauką.
Tuo tarpu mergina, lyg kalba suktųsi visai ne apie ją, pro iškirptas basutes apžiūrinėjo raudonai lakuotus kojų nagus.
Pasirodė, kad vis tik veterinarijos gydytojas ne taip jau labai bijojo tarybinio žmogaus moralę sergstinčios Komunistų partijos, ir neilgai stileiva Nijolė Vendrytė savo aukštakulniais ir „platformomis“ girgždino Gervaziškių žvirgždą. Prabėgus vos mėnesiui, už trijų kilometrų esančius Drevinius jau pasiekdavo kadais uošvių dovanotu gerokai pavažinėtu Tirinskio „Moskvičiumi“. Petronėlei tai labai nepatiko, ir ji, puikiai suprasdama pačios merginos, o kartu ir savo namų reputacijai kylančią grėsmę, kartą pasakė trumpai ir drūtai:
- Iš tų pelų nebus grūdų. Esi suaugusi mergina ir pati turi susiprasti. Bet jei jau spjausi į savo gerą vardą, tai žinok, kad mano namuose, mano patalynėje voliotis su vedusiu vyru tau draudžiu. Nutversiu – teks nešdintis lauk.
Mergina įspėjimo paisė, ir Petronėlė neturėjo jai ko prikišti. O tai, kad aplinkiniai pliauškė matę Vaclovą Tirinskį su Nijole Vendryte romantiškai vaikštinėjančius palei Drevinaitės ežerą, turėjo rūpėti nebent Tirinskio žmonai Reginai, mat kuri atvykėlė nebuvo patyrusi romantiškų akimirkų su kolūkio veterinoriumi? Ir visos tos „romantikos“ pasibaigdavo vos tik merginai išvykus. Pasibaigdavo taip, kaip pasibaigia kurortinis romanas: palikdamas abiem pusėms malonius prisiminimus, o svarbiausia - nesukeldamas ypatingų pasekmių. Net Regina Tirinskienė, dėl tų vyro pasivaikščiojimų su studentėmis po rudenėjantį mišką neviltingai grąžiusi savo putlias rankutes, vis tik svetimaujant jo taip ir nepagavo ir apkaltinti sulaužius santuokinę ištikimybę neturėjo pagrindo. Tiesa, tas atsitikimas su amžinatilsį Gražina... Bet tai buvo taip seniai, Tirinskiams dar nesusituokus...
Bėgant laikui mergina Petronėlei ėmė patikti, mat, nors ir miestietė, ir lauko išvietė jai ilgai buvo kokti, pamažu apsiprato ir netgi ėmėsi talkininkauti nesunkiuose ūkio darbuose: tai daržą nuravės, tai uogas perrinks ar uogienę išvirs, o jau po metų, būdama fiziškai sustiprėjusi, kartu su kitais kaimiečiais padėjo Petronėlei ir Jonui bulviakasyje. Senasis kolūkio pirmininkas nemelavo: mergina buvo apsiskaičiusi, turinti ką papasakoti, ir Petronėlė nesigailėjo ją priėmusi; priešingai – džiaugėsi turėdama su kuo praleisti žiemos vakarus. Tiesa, Jonas taip ir liko ištikimas savo įpročiui nesivarginti ilgomis kalbomis ir į kiekvieną gyvenimišką situaciją reaguoti ankstyvoje vaikystėje išmoktais dviem „je“ arba „ve“, tačiau net daugiau nieko nepratardamas, mielai laisvas pavakares leido su moterimis virtuvėje.
Nusistovėjęs Nijolės Vendrytės gyvenimas griuvo tą sausio dieną, kai, klimpdama į nuo atodrėkio aptirpusį ir šalčiui sugrįžus ledo pluta pasidengusį sniegą, į Petronėlės kiemą įriedėjo Regina Tirinskienė ir, pastvėrusi į stoginę atremtas kopėčias, nuvilko jas ir numetė už lauko išvietės. Toji diena buvo lemtinga abiem moterims: Reginai Tirinskienei pagaliau pavyko pričiupti vis iš rankų išslystantį vyrą, o Nijolei Vendrytei....
Petronėlė romantikos čia neįžvelgė, priešingai, - tai, kas įvyko, atrodė didžiulė nelaimė, tačiau kad ir kaip niršo, apkaltinti įnamės, sutepus jos patalynę, negalėjo. Praėjus kuriam laikui, įniršis atslūgo ir dabar jau džiaugėsi tuo, kad pagaliau namuose krykštaus kūdikis – Nijolės Vendrytės nelaimė jos, Petronėlės, namams dabar žadėjo tikrą laimę, santarvę ir pilnatvę.
Sužibus rajoninės reikšmės miesto žiburiams Petronėlė nusipurtė mintis ir skersomis pažvelgė į kolūkio pirmininką. Tas, užgulęs vairą, įdėmiai sekė pasivyto greitosios pagalbos automobilio švieseles, tarsi be jų nesugebėtų rasti kelio į ligoninę. Sukrutėjusi sėdynėje, pradėjo iš tolo:
- Vaclovai... Kaip dabar bus? Nijolytė visąlaik taupė lovelei, vežimėliui ir kūdikio kraiteliui. Viskas kainuoja. Supranti?
Pirmininkas linktelėjo. Nepatogu buvo kaulyti pinigų, tačiau nusprendusi, kad ne dėl savęs prašo, gi stengiasi dėl našlaitės Nijolytės, įsidrąsinusi varė toliau:
- O štai daktarui į kišenę neliko...
- Nedidelė bėda. Pasirūpinsiu, – užtikrino Vaclovas Tirinskis, ir Petronėlė su palengvėjimu atsiduso.
Sustabdęs mašiną ties rajono centro ligonine, pirmininkas išsitraukė piniginę ir padavė Petronėlei saują banknotų. Mestelėjusi akį į rublines kupiūras, moteris net žagtelėjo – tokio dosnumo nesitikėjo, kyšiui tai buvo netgi daugoka. Tokio lobio išleisti iš rankų nesinorėjo, tad nesiginčijo ir, susukusi pinigus į ritinį, apdairiai susigrūdo juos į šlapios striukės kišenę.
- Petrute, paduok pinigus daktarui pati. Man... nepatogu, tu juk supranti?
Už tokius pinigus, nors ir ne jai asmeniškai skirtus, bet mylimos Nijolės Vendrytės labui už pirmininką Tirinskį Petronėlė net ant šyvos kumelės į pragarą būtų nujojusi, ką ten daktaras...
Pulkeliui sugarmėjus vidun, toliau viskas vyko pagal tuometes ligoninės rašytas ir nerašytas taisykles: nėščiosioms atlikta dezinfekcija – jos buvo klizmuotos, gaktos ir genitalijos nuskustos bei išteptos jodu. Abi moterys gavo po komplektą valdiškų nuskalbtų rūbų: marškinius, chalatą bei nuklypusias šlepetes.
Kol atsakingas už nėščiųjų parengimą gimdymui personalas rūpinosi jų higiena, nesnaudė ir jas atlydėjusieji - pirmasis su budinčia gydytoja „pasikalbėti“ į kabinetą įsmuko Vaclovas Tirinskis. Pasinaudodama tuo, kad liko viena, Petronėlė sudiržusiais, sukumpusiais pirštais perskaičiavo kupiūras ir vėl susuko į ritinius; mažesnįjį įsikišo į vieną kišenę, didesnį – į kitą. Mažesnįjį ritinėlį kišenėje suspaudė kumščiu – tam, kad nesusipainiotų ir, neduokdie, be reikalo nepermokėtų daktarui. Mat Nijolytė niekur nedings, vis tiek turės pagimdyti pati, daktaras už ją nepagimdys, o jei kokios komplikacijos, tai daktarai, papyraginti jie, ar ne, vis tiek numirti neduos, tad kam kišti tokius pinigus? O kad jau taip, tai kam iš viso tam daktarui dėti į kišenę? Juk Nijolytei su kūdikėliu grįžus iš ligoninės oi kaip pravers pinigėliai...
Bet čia prasivėrė durys ir iš kabineto išeidamas Vaclovas Tirinskis mostelėjo parodydamas, kad kelias laisvas, dabar jau jos, Petronėlės, eilė. Iki paskutinio siūlo permirkusios, maskatuojančios išsileidusia žilų plonyčių plaukų bizele Pertonėlės drąsa ant kumelės joti į pragarą išgaravo akimirksniu vos tik susidūrė su pasibjaurėjimo kupinu daktarės žvilgsniu. Ir pati nepajuto kaip ištraukė ranką iš kišenės. Kažką suvapėjusi, greičiau – sukalenusi dantų protezais, norėjo įteikti kyšį, bet pamiršo, kurioje kišenėje tas prakeiktas ritinėlis. Svarstyti nebuvo kada, tad ištiesė pirmą pasitaikiusį ir čia pat išsižiojo nustėrusi: per savo žioplumą įkišo Nijolės Vendrytės veik pusės metų pragyvenimo šaltinį. Linkstančiomis per kelius kojomis traukėsi atatupsta link durų, kol pajuto atsitrenkusi į kolūkio pirmininką.
- Viskas dabar gydytojų rankose, – lyg per miglą girdėjo Tirinskio žodžius. - Važiuokim namo.
Pagaliau abi Gervaziškių moterys buvo patalpintos į tą pačią gimdymo skyriaus palatą ir buvo ten tik dviese – skyrius tą vakarą buvo tuščias. Abiejų sąrėmiai kartojosi šešių minučių tikslumu ir abi jas vienijančią kančią išgyveno taikiai, pamiršusios tą, dėl kurio buvo iškastas karo kirvis – Vaclovą Tirinskį.  Prieš vidurnaktį kolūkio pirmininko žmonai nubėgo vandenys,  ir ta valanda prieš vidurnaktį buvo paskutinė nepasirašytų paliaubų tarp šių dviejų moterų valanda. Neilgai trukus abi buvo perkeltos į gimdyklą ir užlaipintos ant šalia vienas kito stovinčių stalų.
- Stumk, Tirinskiene, stumk! - rėkė akušerė. - Stumk, sakau, ne į žandus pūsk!
- Stumk, Vendryte, stumk, - antrino jai kita.
1980-ųjų lapkričio pirmąją likus penkioms minutėms iki vidurnakčio, pasaulį pasveikino bibliotekininkės kūdikis (žinoma, jei graudų lyg ėriuko ėdžiose kūkčiojimą galima pavadinti pasveikinimu). Penkios minutės po vidurnakčio, lapkričio antrąją tuščiais gimdymo skyriaus koridoriais nuaidėjo veržlus  kolūkio „Komunizmo aušra“ pirmininko Vaclovo Tirinskio ir jo žmonos palikuonio riksmas. Kai naujagimės – tai buvo mergaitės - buvo apvalytos, pasvertos, kietai įpakuotos į vystyklus ir pasiųstos poilsio, štai tada ir pragydo pirmininkienė:
- Tik nesumanykite paguldyti į vieną palatą su šita kekše.
- Negi pati būsite šventoji? - atrėžė gydytoja į Tirinskienės pareiškimą. – Jei ir jūs, Vendryte, pageidausite įsikurti atskirai, nuliūdinsiu – skyriuje, į kurį būsite perkelta, laisva likusi dvivietė palata. Ar neprieštaraujate, jei būsite paguldyta kartu su šia moterimi?
Apstulbusi Regina Tirinskienė bibliotekininkės pusėn pasiuntė niršų žvilgsnį: iš kur čia tas tupinėjimas apie ką tik pavainikės dukters susilaukusią neaiškios kilmės buvusią vaikų namų auklėtinę? Bet bibliotekininkė, regis, nieko nematė ir negirdėjo, tik tylutėliai spoksojo į lubas, spausdama prie pilvo pūslę su ledu. Apimta keistos apatijos, gulėjo lovoje įsmeigusi sustingusį žvilgsnį į lubas ir tuomet, kai jau palatoje pirmininko žmona ėmė kuistis po atsivežtą ryšulėlį ieškodama šokolado, šiureno nuvyniojamus popierėlius – tik pagimdžiusi uoliai rūpinosi pieno ištekliais. Dėl tos pačios apatijos kitą rytą atsisakė valdiškų pusryčių, o vėliau ir pietų – bulvių košės ir apgailėtino nupilkusio keptos žuvies gabalėlio. Tai matydama Regina Tirinskienė priekaištavo:
- Na, motin, baik. Kas tau čia dabar atsitiko? Kuo vaiką maitinsi, jei pati nepavalgysi? Nori kumpio?
Bet bibliotekininkė tylėjo... Dar taip neseniai priimtas sprendimas sunkiu akmeniu buvo užgulęs Nijolei Vendrytei širdį: anksčiau atrodęs teisingas dabar jau kėlė abejonę ir ji mąstė, kaip atsisakius to, ką jai siūlė ką tik gimusio kūdikio tėvas reikės rasti savyje jėgų gyventi toliau, gyventi už du. Gyventi, kai jautiesi visų apleista, palikta vienui viena pasaulyje ir niekam daugiau nerūpi. Netgi jam neberūpi. Tačiau išvyniojusi visai į pavakarę slaugės atneštą ryšulėlį ir radusi jame Petronėlės keptus naminėje grietinėje plaukiojančius bulvinius blynus, pajuto gerklę gniaužiantį graudulį: vis tik ji kažkam rūpi. Gumulas kilo aukštyn, širdis atlėgo ir Nijolė Vendrytė pravirko...
Tą pačią pavakarę, kopdama laiptais į trečiame aukšte esantį gimdymo skyrių, gydytoja akušerė Dalia Jablonskienė svarstė, ar nevertėtų jai aplankyti aną naktį gimdžiusios moters, kurios nenusakomo amžiaus motina apstulbino netikėtu dosnumu. „Toji suskretusi kaimietė gerai sukasi vogdama kolūkio gerą, jei gali sau leisti už dukros ar anūkės gimdymą pakloti gydytojo trijų mėnesių atlyginimo dydžio kyšį! “ Gydytoja net nusipurtė, prisiminusi drėgną pinigų gniutulą ištiesusią kaulingą ranką ir purvo priskretusias panages. „O gal ji visai ne motina, gal ji  - klebono siųsta davatka, kas dabar supaisys? “ - svarstė toliau. „Viskas taip keista: tokie pinigai... ir mergina netekėjusi... Gal tikrai tos parapijos klebonas įmerkęs uodegą, susitepęs nesantuokiniu ryšiu, o man atseikėta pinigais iš bažnyčios kasos? “
Pamačiusi nuo ašarų užpurtusias Nijolės Vendrytės akis, gydytoja prisėdo ant lovos krašto, paglostė jos krūpčiojančius pečius ir pasakė:
- Na kas dabar? Dainuoti ir krykštauti reikia susilaukus gražuolės dukrelės. Štai ketvirtą valandą ryto paskambinusį kleboną žinia apie jo parapijietei gimusią sveikutėlę mergytę taip nudžiugino, kad davė žodį atlaikyti mišias už visą ligoninės personalą.
Tai girdėdama Tirinskienė išvertė akis, o bibliotekininkė  veidu įsikniaubė į pagalvę ir jos pečiai dar labiau sutrūkčiojo. Bet šįkart verksmas pavirto į tramdomą juoką: Nijolė Vendrytė nesunkiai atpažino pokštininką. „Dėkui, Vaclovai, kad rūpiniesi manimi“, - sušnibždėjo pagalvei. Matant lovoje susirietusios bejėgės moters konvulsijas, gydytojai Daliai Jablonskienei neliko jokių abejonių dėl Nijolės Vendrytės kūdikio tėvystės.
Lygiai po savaitės į Gervaziškes įriedėjo dvi mašinos: pirmininko Vaclovo Tririnskio „Volga“ bei Petronėlės sūnaus blerbiantis „Zaporožec“. Iš abiejų automobilių išlipo moterys, nešinos voko forma sulankstytais ryšuliais, ir netrukus abiejų kiemuose ant tarp obelų ištemptų virvių tarsi kviesdami pasirašyti taikos sutartį suplevėsavo balti vystyklai. Deja, vidinio skausmo svilinamai Reginai Tirinskienei sutarties sąlygos buvo per sunkios...
Petronėlė, palinkusi virš lopšyje gulinčio nuogomis kojytėmis kūdikio, džiūgavo:
- Laimė, kokia laimė parėjo į mūsų namus!
Namus aplankęs džiaugsmas buvo toks didelis, kad netgi Jonas trumpam atgavo kalbą ir tuo apstulbino abi motinas – savąją ir ką tik motina tapusią Nijolę Vendrytę.
- Je, laimė. Pavadinkim ją Laime, - pasiūlė ir vėl nugrimzdo į save. Amžiams.
Jiems atsakydama aš tik sumataravau kojytėmis ir skystai žalsvai driokstelėjau. O netrukus motinos nuprausta ir suvystyta, maloniai šildoma krosnies, saugi ir patenkinta užmigau.