Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aš pasirodo kartais tiek daug savy prarandu, daugybę dalykų, kurie ligi šiol mane išlaikydavo stebuklingai sutvertoje balanso būsenoje. Joje, kur nuolat širdį drasko nerimas, aštri painiava, sukurta ir perkurta išsiilgtų iliuzijų, tačiau viską ant savo rankų pakelia stiprybė, akinanti ramybė, visai nežinia iš kur čia patekusi. 
Viskam besimaišant, man sako, suprask savo mintis, išdėstyk aiškiai, surask kablelį, iškilmingai ženk prie taško, dar syk ir pradėk iš naujo.
  Per visą tą laiką, kol laikydavausi ant paskutinio siūlelio ir mintimis jį aprišinėdavau virvėmis, kad bent kiek stipresnis ant gyvenimo liktų, aš ieškojau aplinkiniame pasaulyje atjautos. Bent jau atjautos nuojautos, to mažyčio krislelio, bent užuominos, tik paprasčiausio įtarimo. Žinot, bent minties, kad ji yra.
Bevaikštant tarp lūkesčių aš išmokau pamilti skausmą sukeltą tosios abejingos atjautos. Graudingai žiūrėdavau kai žmonės aikštėse ir salėse kalba pakeltu balsu, kaip stengiasi ieškoti savyje daugiau negu aplinkoje, kuri dažnai atima viską. Ir per visus tuos niekingus jausmus aš išmokdavau šypsotis nesugadinta šypsena, reta, bet gyva.
Ir kaip dažnai mes nemokame tų reikalingų klausimų, regis, niekas neišmokė, nežinome nuo ko pradėti, kad atsakymą išgauti švelniai, atrandant taiką, nesugriaunant to, kas dar tik vos vos te pradėję augti. Nepaliekant žymių, nesuplėšant paskutinio dar šildančio apdangalo.
Nežinome kaip paklausti žmogaus ar jis nieko neprarado, ar nieko nepasigedo, ypač regint kaip jis pamažėle dingsta, nusiima tarytum jam pripieštą skiauterę ir pasitraukia,
susitraukia visu kūnu, kol visai nebematysi...
Taip, aš pamiršau kaip šventai tikėdavau. Ir jau nemažai aš tų tikėjimų
praradau, jų nesugrąžinsi. Bet, ko gero tvirtai meldžiu savęs išlikti, keliu
save aukštyn tiems šiaurės vėjams supant ir laikau apglėbusi savo pečius audroms nuslinkus.
Jau nebe šalta, mielas vaike, jau gali išlįsti iš tos bedieviškai neatsakingai suregztos pašiūrės. Ir namų, kurie pilni melo, melo pilno namų. Mes išvykstame, kartais girdžiu kaip jie prasitaria tylia naktimi, mes nebenorime likti čia, turi atslinkti nauji,
jie pasirodys, vos tik nustosi laukusi. Ir kažkur smegenų kertelėse, visose tuose judančiose neuronuose nuslopsta.
Atsibudusi ilgai vartau delnuose sapną, išgręžiu jį tomis turbūt jau išgalvotomis detalėmis, pati prislopstu į pagalvę. Ei, kiek daug aš vis dėlto kartais prarandu.
2017-01-22 01:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-24 13:59
agricola
manyč neurozę kokią turi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-22 07:53
Žillis_
Dienoraštinis. Nereikia turėti tiek pesimistinių minčių -negerai,kankinat save. Yra dalykų kurie padeda tai nugalėti, pagaliau kūryba,,,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą