Neklausk:
Kaip atoslūgis
tvinsta?
Apkabina
klasta?
Grįžta dingęs -
nemiręs!
Ko pražilus galva...
* *
Visiškoje tamsoje iškėlusi sulenktas rankas
ji kabinasi pirštais į mažus plyšius akmenyje
kuriuose vietos tik trečiajai kiekvieno falangai
šalta akmens siena suka didelį lanką ratu
sugrįždama vis į tą patį pradinį tašką
kurį einančiajam iš pirmojo ar antrojo kartų yra sunku susekti -
tam reikia turėti
nepriekaištingą liečiamąją atmintį (kokią turi tik aklas iš prigimties)
kad galėtum pajausti pasikartojantį akmenyje plyšių ornamentą
juo labiau kai yra tikima kad einama pirmyn
ir viliamasi - siena jau greitai pasibaigs...
*
... ji suka ratas po rato
net neįtardama apie besibaigiantį atoslūgį kurį seka potvynis.
jos basos pėdos klampoja dumblotą smėlį
kuris prasidėjus potvyniui
minutė po minutės
pavirs jūros dugnu.
P. S.
Ir jeigu tu perplaukti jūrą
dėl savo troškimo gali...
ne, čia greičiau apie durnių motiną Viltį, kuri, kaip ir kiekviena padori motina savo vaikų nepalieka :)
______
niu gi pamąstyk, jei eini visiškoje tamsoje ratu, bet nežinai kad eini ratu, ir kai galiausiai suvoki, kad apėjai ratą - jei turi aklojo pajautą, o jei ne, tai eini vis tikėdamas kad vava ir siena pasibaigs, galiausiai jauti kad dumblas tvinsta- ko net neįtarei, bet jei jau pagavai - kad ėjai ratu, tai tvinstant tikiesi nenuskęsti, o va- va, vanduo iškels tave plaukiantį, iki sienos pabaigos į viršų, ir tu nebebūsi amžiname rate, ir kai jau iškelia, tiesiog be jėgų, nuo streso ir fizinio išsekimo, ir tu jau persivertei per tą sieną- pamatei kad esi jūros viduryje- ir net nezinai kur krantas...
o juk visą laiką judėdamas ratu buvai varomas troškimo gyventi, su viltimi pirštuose, kuriais kabinaisi į sieną ir ėjai tikėdamasis, kad ji pasibaigs...
ir kas geriau, ar eiti dumblu prie nepasibaigiančios sienos, ar plūduriuoti jūros viduryje...
aušta jau nebe taip tamsu, tačiau, jei viltis yra-juk nori gyventi... gyvensi
jei perplauksi jūrą iki kranto :)
o jei nebėra vilties, tai ką, plauksi, ar nebeturėsi jėgų plaukti?..
(Viltis apleidžia paskutinė...)-- nors reziumė- nėra juk žemėje vietos, kurioje nemirštama :)
kaip pradeda dilti mėnulis, gali ir pajusti tą akimirką -kai pilnatį keičia delčia. (ir šimtai perskaitytų knygų apie tai - nepasakys, kaip? kol kartą pats to nepajusi - pajusi jei labai norėsi; bet gali pajusti, ką jaučia žmogus, uždaroje erdvėje, kurioje nėra nei laikrodžio, nei šviesos, nei šilumos, nei kito žmogaus - juk jis nori iš jos išeiti iš tos erdvės, ir nereikia būti uždarytam - kad pajausti, bet reikia atjungti galvojimą ir priimti aplinkybes-įmedituoti.)
koks apelsino skonis
klausia čiukčiai vieno čiukčės valgančio apelsiną.
neklauskit, negaliu paaiškinti, sako jiems čiukčė ir toliau valgo apelsiną. - tada visi žiūrintieji čiukčiai pradėjo spėlioti, sako vienas - "kaip elnias?", - "ne" - atsako jam čiukčė ir toliau valgo; kitas klausia-"kaip ruonis" (turima omenyje mėsa) - "ne" atsako čiukčė ir toliau valgo, trečias pagavo jį už rankos laiko ir klausia-"nu kaip kas, kaip kas?" - ir čiukčė jam atsako "kaip jabatsia" - niu gi kaip dulkintis... :)
neklausk-pajusk, neklausk-pajausk, vis tiek kitaip nesužinosi kaip kas, nors tūkstantį knygų perskaitysi koks yra apelsino skonis, vis tik jos neatstos vieno kąsnio apelsino.
kad pajusti potvyni - keičiantį atoslūgį, turi justi kad tai tik atoslūgis, kad pajausti klastą sugrįžtančios sienos į tą patį tašką, turi jausti oda - ir (at)pažinti veidą iš vieno palietimo pirštų pagalvėlėmis.
nu bent monetą, tokio pat dydžio pagalvėle gali atskirti - ir pasakyti, herbas ar pinigas, ir kiek? centų... kai kitas laiko, o tu vedžioji tik pagalvėle vieną jos pusę-- neklausk KAIP? atskirti, pajausk KAIP?..
Puikus kūrinys, kiekvienas žodis yra apgalvotas, teksto forma skirta vienam iš pojūčių - regai, tuo pačiu formuoja ir išsakytą nuotaiką: pajausk, nuausk, sušauk, sušok tą savo paskutinį šokį, nors kojos klimpsta į takų, šlapią smėlį, užlies jį patvinę vandenys ir pasijusi, stovys ant jūros dugno, čia panašiai, kaip aš esu kažkada sakiusi: krantas sėdinčiam valtyje lyg uostas, polisio zona, stovinčiam ant jo - atramos taškas. požiūrio kampas.
Netekus kurio nors iš įvardytų pojučių, kiti yra sustiprinami, taip išlaikomas bendras balansas, jei negirdi.
gal ir taip, bet čia mano ausiai nelabai limpa, nes jau ir taip ši eilutė (su esančiu skliausteliuose patikslinimu) randasi ant briaunos - ir jei dar LYTOS, būtų pretenzija į publicistinio traktato žanrą, tuo pjauna klausą.
aciū pasalieti, bet man atrodo is esmes, kad troskimas svajone pjauna. "ir jeigu tu operplaukti jura del savo svajones gali" tai neplauk, bet jei gyventi troksti, tai patvinus jurai, perplaukes - gyvensi.
o kai gyveni, nakoi ciort plaukti per ja del svajones, ka?...
o jei del troskimo gali, jurai patvinus, o tu jos viduryje- tai tikrai gyvensi.
o jei del svajones perplauksi, maza ka-gal rasi ne draugus, o priesus?..
man rodos nereikia pripjauti, troskimas gyventi pjauna visas svajoines...
taip, tai vientisas - ne etiudinis.