Pinkas 20

KETURIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS
Vėl arbata garuoja. Ji vilioja gomurį. Malonu palikus visus dienos rūpesčius atsisėsti ir parašyti laišką. Gurkšteliu kelis šiltos arbatos gurkšnius. Mukcius virtuvėje ant stalo, laukia švelnumo. Mus aplankė svečias. Gintas. Gintaro brolis. Su juo dūkstu kaip kažkada dūkdavau su broliu. Šiek tiek stumdomės ir mušamės su Gintu, bet tikiuosi jis nepyksta. Draugiškai kumščiuojamės. Jis bijo kutenimo, todėl jį kutenu. Gintaras stebi mūsų grubius žaidimus ir nieko nesako. Nežinau, gal jam nepatinka, kad taip kankinu jo brolį. Jei jis pasakys, kad jo broliuko nekutenčiau, tada be abejonės neerzinčiau bręstančio paauglio. Rytoj Ato gimtadienis. Linkiu tau tapti žmogumi, tai sunkus ir ilgas darbas.
Rytoj vestuvės. Dirbame, sinagogos salė papuošta gėlėmis ir baltomis drobėmis. Floristė sukasi. Nesikišu.
Atėjo Gintas. Pažiūrėjo kaip rašau.
- Atrodai kaip Abraomas Linkolnas. – Pasakė ir sudavė į petį.
- Mušeika tu.
- Ką? Neišgirdau. – Pasiteiravo eidamas iš kambario. Sustojo tarpduryje.
-   Mušeika esi tu.
- A, raudona „batareika“.
KETURIAZEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS
Kai susijungia vyras ir moteris iš jų pasidaro pilnavertis žmogus. Tai šiandien mačiau. Buvau vestuvėse. O tau, Atuk, šiandien sukako dešimt metų. Puiku. Ukuti, pasiilgau. Atai, Myliu.
KETURIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS
Ugnis lipo metalinio stypo briauna. Laižė nuo jo prikepusį purvą, riebalus. Mėlynų dujų liepsna kartais pagelsdavo, ar pasidarydavo rožinės spalvos. Kaip gražiai valo ugnis, geriau už chemines medžiagas. Gal net patikimiau, nes suryja organines medžiagas, o pelenai neuždrausti. Tiksliai nežinau. Atrodo, kad tai sunku pavadinti maistu šunims, o jei netinka net šunims, tada tai ne maistas. Valandą žaidžiau su ugnimi degindamas riebalus prikibusius prie viryklės grotelių. Netyčia paėmiau už įkaitintos vietos ir nusideginau pirštukus. Gerai, kad ranka išmokyta Kūrėjo gelbėti save nuo sužalojimų. Nespėjau suprasti kas atsitiko, o ji pati paleido įkaitusį metalą. Kūnas užprogramuotas save apsaugoti nuo nelaimių, o aš, tai kas esu iš esmės aš, nesu. Man duota laisva valia rinktis. Todėl žmogus gali pasirinkti pražūtį, jam duos užuominą, bet netrukdys...
Kita mintis: žmogus nežino kas jį padarys laimingu. Šis teiginys nekartą pasitvirtino mano gyvenime. Stebint kitus ir save. O kodėl taip yra? 

KETURIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS
Tai buvo sunkus laikas, reikėjo ruoštis, stengtis išvalyti namus ir sielą. Tikiuosi, tai pavyko padaryti. Dar liko smulkmenų, kurias reikia ištaisyti, bet pagrindas, kuris leidžia sveikai egzistuoti – jau padėtas. Keletą naktų atgal buvo pilnatis. Ir kiekvienais metais per pilnatį tauta paima žvakes, žibintus, prožektorius ir blaškosi po namus, žiūri į kampus, į tarpus grindyse, už lovos ir už spintos, ieško stalčiuose ir visur, kur tik įmanoma. Tikisi surasti ir kitą dieną sunaikinti surūgusį gabalą. Ir aš vaikščiojau su žvake, ieškojau, stumdžiau baldus, ištirpęs parafinas lašėjo ant grindų, ant kepurės, ant rankų. Nieko neradau. Tikiuosi, kad mano namai švarūs. Kitą dieną dirbau nuo ryto iki vakaro, ruošdamas valgius šventei. Sudeginau raugą, kurį atnešė žmonės, sutarkavau krienus, peržiūrėjau salotas, kurios vadinasi Latuc romanic, apsvilinau mėsos gabaliukus. Rodos viską paruošiau Sederui. Šventė jau praėjo. Mėnulis dyla ir aš esu laisvas.
Trečia naktis. Palmės lapai jau sudžiūvo, vėjui pučiant jie šežėjo paslaptingai kalbėdami palmių legendas, tik niekas to nesiklausė, nors girdi, bet nesuprantančioms ausims palmių pasakos tėra baltas triukšmas. Tik pilkas nušiuręs katinas, karpydamas ausimis, klausėsi neramaus pasakojimo, susidomėjęs stebėjo palmės lapelių judėjimą. Jis matė kaip mėnulio apšviestos sudžiūvusios šakos neįprastai sujudo, sausai konstatuodamos faktą. Tik pastabus, turintis patirtį ir žinojimą, galėjo suprasti ką jis norėjau tau pasakyti. Gudrus katinėlis niekada niekur nesimokė, jis nežinojo ką reiškia išminčių kalbos, jų pamokymai, bet katiniška prigimtis privertė jį suklusti. Jis žiūrėjo į tą vietą ir laukė. Jo kūnas įsitempė, sustingęs pasiruošė sutikti tai, kas jam skirta. Ten buvo nuodinga gyvatė. Ji pagaliau atšliaužė. Dabar ilsėjosi ir aušrai brėkštant ketino nužudyti Bėglį. Po truputėlį ji skynėsi kelią, stumdama į šalį sudžiūvusius palmių lapus. Lapai šiureno, išduodami roplio buvimo vietą. Ji prišliaužė visai arti, užuodė Bėglio kvapą, ją apėmė džiaugsmas ir neapykanta, burna prisipildė nuodų. Juodas šešėlis praskrido pro ją ir suleido dantis gyvatei į sprandą. Ji duso ir bandė nusmaugti savo paslaptingą priešą. Gausybė nuodų sunkėsi ir varvėjo jai iš burnos, bet gyvatės paslaptingas priešas to nepaisė. Ji nusilpo, užduso, nudvėsė. Tai katinas ją sumedžiojo. Padėkojęs palmėms, už tai kad jos savo šežėjimu pasakė kur randasi gardumynas, puotavo. Nugriaužęs mėsą paliko stuburą. Patenkintas, sotus užsnūdo. O palmės pasakojo, tik šįkart niekas nesiklausė.