*152301202017

e s t i
1505
0120
2017

Momentas ramybės.
Drobės užteptos, džiūva.
Kava paruošta, belieka užsirūkyti
Palikti viską praeitį.

Sunku pasakyti kaip priėjau abstrakcijas,
Dar sunkiau - ką jos saugo ar slepia.
Be abejonės tai tik toks laiptelis kuris išlaisvina,
Prieš tolimesnę kelionę.

Žmonės prieš penkiasdešimt metų kalbėjo,
Jog tapyba mirė.
Na ko gero mūsų karta čia tam, kad ją prikeltų.
Vargšė ji, kiekvieno amžiaus prikeliama ir vėl užkasama žemėm,
Bet tokia anos dalia. Gal tik mums žmonės, tai blogas asociacijas keliantis procesas.
Galbūt pati tapyba, visai taip nesijaučia.
Galbūt Ji sodas, pažįstąs pavasarį.
Keičiasi raiška, keičiasi technologijos, kontekstas.
O ji sava esme lieka tokia pat.
Tokia pat nepaliečiama, tokia pat stulbinanti.

Žmonės kalba, kad nuėmė nuo Jos paslapties šydą,
Tačiau tai tebuvo, mūsų pačių apsinuoginimas,
Gyvuliškumo ir įniršio paradas.
Rodos išsisėmė jau tas pyktis ir agresija,
Pasitiko neišvengiamą žiemą.
Ir tai nuostabu,
Mirštanti karta bus užmiršta,
Mūs karta vėl darys tas pačias klaidas.
Mūs karta taip pat pasitiks saulėlydį.
Bet apie tai pasakos jau mūsų provaikiai.

Dabar metas ieškoti tiesos,
Ieškoti balanso. lig
Vėl įsivyraus harmonija.

Nepasiduokit mieli,
O aš tuo tarpu,
Keliauju parsinešti baltosios drobulės.

152301202017