vaikystėje ant pirštų pamiškėje
skaičiuodavau inkilus
jų angos žiojėjo kaip pravertos nebylių burnos
pro kurias
įvykus stebuklui ima grakščiai skraidyti žodžiai
aš taip irgi paleisdavau savąjį žodį
bet jis sugrįždavo atgal – negalėjo manęs taip palikti
paskui bandžiau vis gydyti tą žaizdą
atsivėrusia mano inkile
užlopydavau duonos minkštimu
gabalą molio užkrėsdavau
bandžiau įkalinti inkilo įsčias
bet ten užgimę paukščiai
iš vidaus snapeliais prasikaldavo
o rudenį ir vėl stovėdavo nebylūs inkilai
pražiotomis o formos lūpomis
lyg šauktų
tačiau nei garso
-
-
įkelkit į tuos medžius savo mirusius
tegu paukščiai jų lūpose nesiliauja giedoti
tegu niekada nepalieka jų lūpų
kartą skaičiuodamas inkilus šalia
radau kritusį paukštį
iš smėlio rėškutėmis supyliau jam kapą
supyliau jam kapą iš laikrodžio smėlio
girdėjau kaip iš to kauburėlio ėmė veržtis giesmė
tada pirmą kartą pajaučiau
kad ir aš
neskraidantis ir negiedantis paukštis
turėsiu atsakyt už inkilų užlipdytas angas
už savąją tylą ir pirmąjį išleistą žodį
vos tik žemėn nusileis ir mano
valanda
dvyliktas juodvarnis dvyliktas laikrodžio dūžis
ats. Žiliui yra ne ats. žmogus nežinojo ir neprivalėjo žinoti, kad yra tokie laidojimo papročiai. mano klausimai:
1. be beveik wikipedinių (tai yra prieinamų, o tuo pačiu ir visuotinai žinomų) tiesų aprašo, likusioje teksto dalyje neradau nieko, kas nebūtų plagiatas. kodėl plagiato procentas toks didelis?
2, kurią mėšlateksčio dalį laikyti poetine? be pasisavinamų metaforų, jas atmetus poetikos aš čia neradau. vogtų teksto dalių kompozicijos nesisieja tarpusavyj.
3. gal kitą kartą įmesi dviejų pobūdžių nuorods? vienos būtų besitobulinantiems grafomanijos kritikams, kito nurodytų vogto teksto procentą. pasistenk.
Ats. Žiliui - šiaip jau neaiškinu savo tekstų esmių ir prasmių, bet...
1) Visų pirma, pamirškėse tikrai kelia inkilus ir aš juos vaikystėj skaičiuodavau, žinau visą galybę vietų.
2) Pagoniškasis vienas iš mirusiųjų laidojimo būdų - buvo įkelti mirusįjį į medžio viršūnę. Taip inkilas įgauna tarsi karsto metaforą, kuri koreliuoja su inkilo kaip įsčių vaizdiniu. Sovijaus mite aprašomi trys laidojimo būdai: "Po vakarienės palaidojo tėvą (Sovijų) po žeme. Sekantį rytą paklausė, kaip šis ilsėjęsis. Tėvas atsakė jog jį ėdė kirmėlės. Tuomet sūnus įkėlė Sovijaus kūną medin medžio skrynioje. Sekantį rytą paklaustas tėvas atsakęs, jog jį pernakt gėlė bitės. Tada sūnus sudegino Sovijų ant laužo. Sekantį rytą tėvas atsakęs, jog puikiai išsiilsėjęs."
Juodvarnis jau ne inkilo paukštis, bet jis kaip pasakiškasis simbolis, sužaidimas su laiku ir dangaus sfera, pasakiška lemtimi.
Prasmingai, jautriai ir su širdies gėla nuskambėjusios mintys apie išgyventas ir įsibrėžusiais į atmintį ypatingai ryškias akmirkas:
,,...kartą skaičiuodamas inkilus šalia
radau kritusį paukštį
iš smėlio rėškutėmis supyliau jam kapą
supyliau jam kapą iš laikrodžio smėlio ..."
Žodžiai, jie tarsi paukščiai išskrendantys pro inkilo langą kol paukštis plasnoja sparnais:
,,... dvyliktas juodvarnis dvyliktas laikrodžio dūžis.."
O inkilai keliami pamiškėje, palei mišką. Prašom, gerb. Žilli, užsukti į Panemunės šilą ir palei Nemuno šlaitą jų daugybę išvysite - galėsime suskaičiuoti ant pirštų.
Yra sakoma, kad jei žiemą pradėjai lesinti paukščius - tai daryk iki pavasario ir jei iškėlei inkilą - išvalyk jį pavasarį. Labai patiko inkilų angų tapatinimas su išsižiojusia burna, kurią daugeliui iš mūsų reiktų prasivalyti jau dabar ir nelaukti pavasario.
5
Nežinau kur jūs gyvenat, ar mieste ar prie miško, tačiau pamiškėje niekas nekelia inkilų...
Įkelti į inkilus savo mirusius? Nesąmonė, kam kelti?O kaip Jūs atsakėt už inkilų (užpildytas!) angas?
Paskutin4 eilut4 - neai6ki iš kur tie juodvarniai, juk inkiluose jie negyvena!
nesupratau tu kregždė ar kregždinas o gal jau nebe klaidų per daug kad iš jų gerą inkilą sukaltum bet sutiksiu su žiliu kad ir ką jis bepasakys 2 nuo manęs
dar tie dūžiai banalūs rusapopsiniai bet bet tu kitaip nemoki
ar žinai kad rusai jau atšventė naujus