legenda apie save pačius

abu susikibę klajodavo
po juoduoju dangumi,
tik tada, kai žvaigždės
slėpdavosi jų akyse.
visada eidavo link didžiulio
medžio, visų medžių tėvo
ir aukodavo savo derliaus
truputį dievams,
kurie nuolatos, dėl neaiškios
priežąsties ant jų pyko.
gal ne, tai kad pyko, bet
nesuvokdavo to, ką turi jiems
papasakoti. balsai buvo tokie
skardūs, jog net šnabždant
šiūūūū šiūūūūūū šiųųųų
pasiekdavo visų miegančiųjų
vidų ir prapliupdavo atogražų
lietumi. nuramindavo,
pažadindavo paukščių skardesius...
dievai nerimaudavo,
nes visi žodžiai jiems praslysdavo
pro ausis. slapstydavosi.
visada abu ir visada buvo
vientisa. nes jų rankos prasitęsdavo
ir visada jie jausdavo vienas kito
skausmą. keista, nes dauguma
nebijo kitų skausmo, tik savojo.
ir tie abu nevadino to jausmo,
tik vienaip, nes galvodavo,
jog tai būtų banalu. ir vengdavo
to žodžio, kuriuo visi apibudina
visumą. kartą itin nesaugią naktį,
kai vėtra, tiesiog plėšė nuo
medžių visus paukščius, žvaigždes,
dvasias. jie skubėjo link
medžių tėvo, tačiau niekaip negalėjo
jo rasti. pasiklydo savyje, miške,
išsibarščiusiuose žvaigždynuose.
gerai, kad buvo pasiėmę peilius
nusidyrė sau odą ir iš jo pasiuvo
mėnulį. žaibas beveik visada trenkia,
tik į aukščiausią tašką. taip buvo
nutikę ir tą naktį, kai nerado to,
prie kurio kojų jie melsdavosi.
iki šiol jaučia nuoskaudą, kad neieškojo
atidžiai... o dievai šaipėsi iš jų apmaudo
iš jų abibusio dvasingumo skausmo,
kuris niekada nebuvo skirtas jiems,
nes tiems, kurie tiki žmonėmis, bei
aplinka, kurioje gyvena, nereikia nieko
daugiau, tik jų pačių.