Pinkas 16

TRISDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS
Užvakar Ukas papasakojo šiurpią istoriją. Nenorėjau ja tikėti. Nemalonu ir baisu buvo girdėti kaip buvo kankinami mano vaikai. Bet užsikimšti ausis, užsimerkti būtų kvaila. Reikia atidžiai stebėti ir įsiminti kiekvieną jūsų gyvenimo detalę, gal tada pavyks suprasti kas buvo, kaip jūs gyvenote, ką patyrėte. Tai padės ir jus suprasti. Todėl prašau jūsų būti atviriems ir papasakoti viską ką atsimenate apie save. Darotės artimesni, nes daugiau apie jus žinau.
Ukas pasakojo, kad Dž. barė Matą. Jis dar buvo mažas, gal dviejų, gal trijų metų.
- Negalėjo Atui būti du metukai, nes tuo metu dar gyvenome kartu. Jam galėjo būti ketveri meteliai.
- Nežinau.
- Pasakok.
- Dž. mušė jį ir sulaužė ranką. O kai Atas verkė, jis pakvietė Viktoriją. Žiūrėk, sako jai, kaip suskiai lenda. – Skauda širdį klausantis kaip niekšas pasityčiojęs iš manęs tuo nepasitenkino, jis tyčiojosi ir iš mano vaikų. Norisi sugauti tą piktavalį Dž. ir išsukti jam ranką, taip kaip jis buvo išsukęs mano sūnui. Tik nuraminu save. Keršyti negalima, o jis bet kokiu atveju gaus atlygi už piktadarystes. Jo gyvenimas nuves jį į pragarą. Todėl neverta jo liesti, jis pats ras sau pražūtį. Būtų geriau, jei persigalvotų, jei pasigailėtų ir palikęs nusikaltimus grįžtų į gyvenimą kaip žmogus. Dabar jis baisesnis už gyvulį. Atas patvirtino šią istoriją. Šiek tiek kitaip papasakojo. „ Norėjo duoti man diržą. Bandžiau ištrūkti. Tada užlaužė ranką už nugaros. „ – Atas užsuko dešinę ranką sau už nugaros ir rodė kaip kažkada ji buvo užsukta. – „Laužė taip. Beveik iki pat kaklo pakėlė. “
- Tau lūžo ranka?
- Taip. Visa buvo sugipsuota. – Jis kaire ranka perbraukė per dešiniąją rodydamas kur buvo langetė.  – Aš patikėjau. Vaikeliai, jus kankino. Buvote bejėgiai ir piktavaliai žmonės tyčiojosi iš jūsų gal net pats nesuprasdamas, kad žemina žmogišką orumą.
- Tu žinai, kad Dž. neturi teisės tavęs mušti?
- Taip.
- Kad neturėjo teisės tavęs mušti?
- Žinau.
- Ar gali tai papasakoti psichologei. – Tu šypsojaisi. – Dž. reikia nubausti. – Tu apsikabinai mane ir pasakei: gal nereikia taip žiauriai.
- Reikia jį pasodinti į kalėjimą.
- Gerai, vienai savaitei. – Tu nejauti jam neapykantos. Tai gerai. Tu geras ir kilniaširdis vaikas. Tai svarbus asmenybės bruožas, mokėti atleisti. Tai pamoka man.
Į prieangį išėjo vergas ir senukas. Vergas pirštu parodė į Karnevo. Senukas rankos mostu pakvietė A.
- Kas tu?
- A. Karnevo.
- A. Karnevo. – Seneliukas susimastė. – Nereikėjo tau čia eiti. Pakliuvai į bėdą ir mus pastatei į keblią padėtį.  Jei būtum pabėgęs, tada šeimininkas butų supykęs dėl dingusio ąsočio, linų kūlio niekas nebūtų pastebėję, ir šiuos vergus išplakęs rykštėmis, bet dabar jis juos vis tiek išplaks, o tavo gyvybė pakibo ant palmės šakelės. Šeimininkas piktas ir įtarus. Neišmanau kaip išsukti šitą reikalą.
- Trečiadieniais vyksta teismai rajono vartuose. Ten bylinėjasi kas tik geidžia. Siūlau nueiti ir išspręsti ginčą.
- Deja jokio ginčo nėra...
- Visų jūsų lauksiu ateinantį trečiadienį ten. – A. Karnevo pasipurtė ir ji laikęs vergas nuvirto. Berniukas šuoliais nulėkė prie aukštos mūrinės tvoros, kuri juosė kiemą. Žmonės ramiai stebėjo, tik šuo piktai lodamas nusivijo. Vaikas šoko ir įsikibo į tvoros kraštą. Iš po kelių čerpių pabiro sutrupėjęs molis. Stebėtojai du tris kartus sumirkčiojo, o vaikas buvo jau už tvoros. 

TRISDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS
Ir štai vėl vakaras. Rūkas paslėpė miesto trūkumus. Mums pasisekė, nes galime džiaugtis sausu ir šiltu būstu. O peliukai ir ežiukai šąla. Žmonių gaila, kurie, neradę laimės, bastosi ir kenčia panašių į save patyčias. Klausausi dainavimo. Kompiuteris gieda senas melodijas. Šiandien, valydamas po spintele dulkes, radau vorą. Aštuonkojis padarėlis išsigandęs ropinėjo po grindinį, nežinodamas į kurią pusę nešti kudašių.
- Gintarai, ateik.
- Kas ten?
- Pamatysi. Ateik. – Jis atėjo ir atsitūpęs apžiūrėjo radinį.
- Voras. Oi, kaip katinėlis apsidžiaugtu jį pamatęs. – Mukcius mėgsta gaudyti vabzdžius.
- Atnešk Mukcių.
- Ne, man gaila voriuko. Mukcius jį nukankins. Voras gali čia gyventi?
- Gali. - Voriukas  nuropojo į tamsų kampą. Sustingo. Gal mano, kad ten saugu.
Karnevo atsidūrė gatvėje. Prieš keletą minučių joje buvo daug gyvačių. Dabar jos sulindo į senų namų įskilusias sienas, pamatus, visokias skyles. Prisiartino prie pelenų. Linų atskiri, apsvilę plaušeliai ir molinės šukės gulėjo tarp gęstančių nuodeguliukų. Vaikas pagaliuku iškrapštė kelias šukes ir numetė jas į šalikelę. Praeiviai nieko neįtardami gali į jas susižeisti padus. Šiomis gatvėmis vaikšto daug basų vargdienių.