Skamba aidai,
Tolsta.
Mėlynas kambarėlis pilnas dūmų
Dūmu ir pats pavirsti ruošiuos.
Šiandien galvoje skambėjo dialogai,
Kai jie mane atgaivino - nieko nelaukęs stojau prie drobės
Pažadėjau, jog baigsiu ir mirsiu
Ramus ramus.
Mėlynam kambarėlyje ant altoriaus vinies kabo bičas,
Viena akis raudona, kita pusiau žalia, pusiau balta.
Rankose granatas.
Ir ką jis mato?
Ir kiek jis kabo?
Ir kiek jis čia dar bus po manęs?
Vakar buvo peržiūra,
Gali būti, kad jau paskutinė.
43-čia, negaliu patikėti.
Tokia pat kaip visos:
Stovint ant bedugnės krašto.
Kritau vėliau, užslinkus nakčiai.
Galbūt aš blogasis vienuolis?
Tas kur išdavė pranašą?
O gal tas kur išpildė ano valią.
Vėjas šliaužia kambarėlio grindim.
Drobės sustatytos į labirintą, kviečia jį paklyst.
Aš tas vėjas, aš paklydau.
Likus paskutiniams žingsniams lig laisvės šiam žiauriam pasaulyje, paklydau.
Kas bus, kai baigsis dažai?
Ar nagais rausiu umbrą iš žemės?
Ar spjausiu ir maišysiu, lig visas purvas taps lygia mase?
Nuotrauka nukrito nuo sienos,
Kaži, kokią žinią mėgina perduot brolis.