Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







DVIDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS
Gintaras paliko mane vieną. Bet neilgai būsiu apsuptas sąlyginės ramybės. Nusipirkęs cigarečių grįš ir erzins katinėlį. Jei pamenate, pasakojau, kad geriau vandens negerti, jei jis naktį praleido inde neuždengtas. Nes tuose kraštuose, kur yra gyvačių, tai daryti pavojinga gyvybei. Ištroškę ropliai atšliaužia atsigerti ir į vandenį prileidžia savo nuodų. Po to jei tai geria žmogus gali net susirgti, o jei alergiškas net numirti. Mūsų šalyje gyvatės po gatves nešliaužioja. Todėl bijoti, kad naktį neuždengtas gėrimas bus apnuodytas gyvatės nuodais nereikia. Prieš kelias dienas mokiausi, kad tokį vandenį, kai yra abejonė, kad jis su gyvatės nuodais, galima atiduoti katėms, nes jos atsparios gyvatės nuodams. Dėl ko? Gal tiesiog visos katės atsparios, gal tik tos kurios gyvena tuose rajonuose, kur veisiasi nuodingi ropliai, nes jais minta ir per laiką kūnas priprato prie nuodų? Jau grįžo.
- Kukciau. Mukcius atėjo? Į laiptinę išnešiu jei rasiu. – Gintaras atėjo į virtuvę. Katino nerado. Tada nuėjo į kambarį. Rado patinėlį palapinėje. Išnešė į laiptinę. – Danai, Mukcių išnešiu į lauką. Mukciau. Paleisk. Kss. Kss. Šaunuolis. Danai, jis dairosi. Žiūri pro langą. Patiko. – Parnešė katiną ir uždarė duris. Vaikštinėja po kambarį kartodamas: patiko, patiko. Mukcius retai išeina, net į laiptinę. Paniškai bijo išorės. Tai jam turėjo būti didelis nuotykis. Gintaras nuėjo į balkoną. Rūko.
Nusilpusi gyvatė prarado, o gal tik atrodė praradusi ryžtą išsilaisvinti iš medinės lazdos gniaužtų. Burnoje jai susikaupė daug nuodų, bet medis jų nebijo. Keikėsi ir grasino, bet kurti ranka smaugė nepaisydama nieko. Bijoti nebegalėjo. Suglebo, apatiškai laukdama žūties. Bėglys atlaisvino lazdos žiotis ir gyvatė nuslydo į grubų lininį maišą. Roplys pajuto laisvę. Neapykanta jam grąžino jėgas. „Dabar tau klius. Užmušiu“, pagalvojo gyvatė. Akimirksniu ji buvo inercijos prispausta prie maišo dugno, po to nesvarumo būklė ir smūgis. Bėglys išmetė maišą į orą. Jis pakibo senos vyšnios šakose. Tai buvo A. Karnevo maišas. Prieš kelias dienas jį pavogė. Tikėjosi, kad Tėveliukas jį atras. Įsikars į vaismedį ir kris sužeistas nuo gyvatės įkandimo. Gyvatė stipriai susitrenkė į šakas. Apsvaigusi nekrutėjo. Po keliolikos minučių. Atgavo sąmonę. Svarstė ką daryti. Uodė orą. Klausėsi. Reikia sprukti, reikia gelbėtis. Jau pusiaudienis. Greit ateis Karnevo. Atneš maisto likučių savo laukiniams gyvūnėliams. Gyvatė pasistiebė. Pro maišo viršų iškišo galvytę. Uodė orą. Aplink buvo daug keistų kvapų. Maišo kvapas priminė „Jo“ kvapą. Čia daug Jo kvapų. Vaikai lakstė po kiemą. Keliamas bildesys jaudino roplį. Kaip išsigelbėti ji nežinojo. Kažkas sujudino medžio kamieną. Tai A. Karnevo apsidžiaugęs, nes rado savo daiktą, lipo kamienu. Nepasiekdamas maišo purtė šaką. Tai įsiutino gyvatę. Ji pasiryžo pulti iš baimės. Išlindo iš maišo ir sušnypštė perspėdama. Tėvelis išgąsdintas atsitraukė. Atsispyręs nuo kamieno užsiropštė ant sienos. Gyvatė šakelėmis šliaužė persekiodama. Ji pyko ir bijojo. Prišliaužusi prie sienos iškėlė galvelę ieškodama galimybės užsiropšti. Karnevo traukėsi plačia siena atgal. Į rankas pasiėmė suskilusių čerpių, jomis ketino užmušti persekiotoją. Gyvatėlė užsiropštė. Apakinta baimės ir pykčio šoko į A. Karnevo pusę. Jai aptemo akyse. Prieš mirdama matė pilką kailį. Ir suprato, kad tai jos priešas... Alkana laukinė katė, kurią A. Karnevo pripratino ateiti per pietus, perkando ropliui sprandą. Roplys jau buvo miręs, bet dar konvulsijų tampomas vijosi aplink plėšrų žinduolį. Tėvelis sujudėjo. Katė stryktelėjo ir nusinešė su savimi laimikį.   

DVIDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Andrius slampinėja koridoriumi. Girdžiu kaip jis krapštosi. Pasakoja: kažkoks girtas susistabdė vakar ir liepė gerti.
- Gėrei? – Klausė Gintaras.
- Mačiau, kad truputi buvo likę...
- Ar piktybinis?
- Pasakojo apie kalėjimą... Klausinėjo kur gyvenu. Sakau, koks skirtumas. Sakė eik pas mane, tu juk vargdienėlis, bonkes renki. Turėjau tris alaus butelius. Sakiau, kad nereikia pagalbos, pats išsisuku. Pasakojo, kad išsiskyrė su žmona. Ta proga geria.
... Grįžau namo. Gintaras sėdėjo prie stalo mano kambaryje ir dirbo su moksliniu straipsniu. Vertė iš anglų kalbos į gimtąją burundukų ir epordenekesė genties kalbą. Andrius sėdėjo ant sofos. Raudonas ir basas. Kai vakarieniavome paklausiau kur jo kojinės. Atsakė, kad nori vėdinti kojas.
- Su Atu buvai susipykęs?
- Iš kur žinai?
- Aš viską žinau. Vakar Šilutės plente sutikau Atą. Nešiau butelius priduoti. Kauno gatvėje triukšmingai sustojo mašina.  Pažiūrėjau, kas ten vyksta. Vaikas smėlio spalvos striuke perbėgo per gatvę. Taip ir susitikome. Klausiau kur eini. Į centrą sako. Kodėl vienas? Pabėgau nuo Dano. Ar kelią žinai į namus? Žinau. Iš kur butelius gavai, paklausė. Atidavė bazėje, atsakiau.
Šiandien girdėjau svarbią mintį, kuria privalau pasidalinti. Kad žmogus suprastų pasaulį, daiktus, reiškinius, augalus, gyvūnus, žmones jiems sugalvoja pavadinimus, etiketes kurios kaip kaukės prilimpa prie matomų dalykų. Tokias etiketes sąlyginai galime vadinti stereotipais. Jie padeda žmogui geriau suprasti kas vyksta, orientuotis sudėtingoje informacinėje sistemoje kuri vadinasi gyvenimas. Senoliai lietuviai, kad suprastu ir paaiškintu sau gamtos reiškinius, jos procesus įsivaizdavo, kad gamtą valdo dievybės, stabai. Jie nebuvo vieninteliai, kurie taip manė. Daug tautų turėjo savo mitologiją. Tai etiketė, kuri padėjo mąstančiai būtybei apibrėžti būtį. Stereotipas ir daiktas, kurį jis apibūdina – du skirtingi dalykai. Kartais gali sutapti, kartais ne. Bendraudami su draugais taip pat galime susidurti su stereotipais. Tai visokie apibūdinimai, kurie žmogui suteikia vienokį, ar kitokį vaidmenį po saule. Ar jie teisingi - pagalvokite patys... Taip pat dažnai stereotipas padeda sutaupyti laiką ir energiją. Todėl stereotipu patogu remtis, o kai nėra laiko išsiaiškinti nuodugniai, dera naudotis, tik reikia suprasti, kad tai tik etiketė, kuri gali neatitikti realybės.
Štai vienas stereotipas:
Darbštus yra protingas ir geras,
Tinginys yra kvailas ir blogas.
Kodėl? Jei žmogus darbštus, jis netingės ieškoti sprendimų ir dirbs rankomis ir galva. O įgyvendinęs savo planus, bus patenkintas savimi ir artimu. Bus geras. Tinginys tingės dirbti ir mąstyti. Nesimokys. Lauks, kol kas išspręs jo bėdas. Nesulaukęs pagalbos eis vogti ir plėšikauti, bus piktas ir blogas. (Galimos išimtys).
Todėl prašau, tobulėkite, dirbkite, aktyviai džiaukitės galimybe savo ir kitų gyvenimą padaryti gerą. Taip pat venkite tingių bičiulių.
2017-01-13 11:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-13 20:39
pasalietis
Bet sudėjus į krūvą
Visą "Baras Buras"
(rašytoją laiškų anoniminių)
iš puzlių susiklijuoja
asmenybė neeilinė


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-13 19:45
pasalietis
Miniatiūros įdomios, bet kažkaip pakibusios, fragmentiškos, nesusirenkančios į "turinį". Matyt kaip kompensacija pabaigoje įdedama "svarbi mintis", kurioje nieko svarbaus, nes tą žino visi bent kiek prasilavinę katinai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą