loke1, niekas ištiesų mums nepriklauso, tai mes priklausome kažkam. todėl turėtume viską praradę niekada nesiliauti bandyti stotis ir eiti toliau.
ta šiluma po patalu yra brangiausia ką žmogus turi. ir tai suvokia, tik tada, kai praranda.
ir dar kartą patvirtinsiu, jog nebuvo jokio plano, kažką parašyti, tieisog prisėdau ir per kelias minutes parašiau, tada pakeičiau kelis banalius žodžius kitais ne tokiais banaliais ir viskas.
būtent e pas. nes ji verta viso to. verta grįžti į kambarį, kuris ją emocionaliai patenkintų. būtų gaivu, taip norėsiu gyventi prie jūros. vaikščioti su baltomis lininėmis kelnėmis ir šiaudine skrybėle visas išsimozojęs akvarele bei aliejiniais. mano pilkose akyse ji galėtų įskaityti mūsų gyvenimo tarpsnį, kai nereikėtų rašyti nei vieno žodžio, nes viskas jau būtų savaime poezija. :)
laukčiau išviręs skaniausią pasaulyje lašišos sriubą.
būtų tobula, jei už langų, jei ne baltos burės plevesuotų bent baltos paklodės ir vaikyčiausi ją visą besišypsančią.
o, kai ji sėdėtų alkūnėmis įsirėmus į palangę įsivaizduočiau, jog Salvadoras tapė ją, nes dabar tai realiatyvu ir susideda iš
de-javu bei ateities nuotrupų.
taip,toks miegas būna kartu.
nežinau, koks buvo sumanymas: man čia gal paskutinė eilutė svarbiausia. Sukta. Kaip kad tavo kūnas tau nepriklauso, padovanotas jai.
kai ji grįžta iš parduotuvių, pilnais krepšiais mandarinų, aviečių ir karčiųjų bruknių, randa pravirus langus, besiplaikstančias užuolaidas ir po kambarius gaudynių žaidžiančius vėjus
ačiū už gerą žodį. agam, manau, tai miegojimo dviese ypatumai. kad ir kokia nerami būtų naktis visada nubudus ieškai kažko kas miegojo šalia. o naktį vis bandai prisiartinti, ištirti, nors to ir neprisimeni. man, tai patikdavo... na ir kada nors dar patiks. :)