Rašyk
Eilės (67142)
Fantastika (2011)
Esė (1604)
Proza (9805)
Vaikams (2338)
Slam (53)
English (1031)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt






Ade sako: „su likimu man jau lygu lygu“. Man taip paprastai neišeina apibrėžt rezultato. Net neapibrėžčiau kada pradėjau žaist. Tik čia ne futbolas. Kova su likimu nebūtinai yra varžybos. Net nebūtinai yra kova tarpusavy. Dažnai taip jau būna, kad kovoji pats su savim, o likimas tik prisitaiko. Laimi prieš save? Matai save kaip laimėtoją, o likimą – looserį. Nesusitvarkai su savim? Tu pralaimėtojas, ir tada jau spėk kas tau atrodo čempionas…
Viskas pasidaro daug lengviau kai pastebi, kad likimas tik žaidžia su tavim. Lyg ir visada tai žinojai, bet nesupratai. Su tavim – ne prieš tave. Realiai gali nekreipt į jį dėmesio, jeigu tavo dėdė Likimas žaismingai nusiteikęs. Tada jis tave tik kartos. Lyg tu mažas vaikas, o likimas – suaugęs dėdė autistas, kuris visada būna su tavim. Jis kartu žaidžia su tavim, bet ne dėl to, kad dėdė Likimas geros širdies. Šiaip sau. Be jokio tikslo. Tai va, kol tu blaškaisi ir pats nesupranti ką darai, jis – būna – daro tą patį. Tavo dėdė autistas yra kitoks nei tu (klausi koks, nepaaiškinsiu, dar pats nesuprantu). Kai tu verki – būna – nieko nedaro. Būna net pradės daužyt. Autistai neturi empatijos jausmo.
Nors dauguma mūsų šiame laikmetyje dar vaikai, dar augantys, nebelaikau savęs visišku naujagimiu. Suvokiau, kad kai tau gerai, dėdė irgi gerai su tavim elgiasi. Bet kurią akimirką be jokios priežasties dėdė gali pradėt elgtis nenuspėjamai. Šitą tik esu girdėjęs, pats dar nesuvokiau, todėl čia tik spėjimas, kol kas nemačiau savo dėdės autisto labai jau blogai elgiantis. Jis viso labo mane kartojo… Gal mūsų dėdės ir skirtingi, bet neabejoju, kad jie visi autistai. No emphaty! Na o grįžtant prie mano dėdės jis vis labiau mane mėgdžioja.
Kartą aplinkiniam sakau:
– Aš moku piešti.
Kiti mano bendraamžiai ar net vaikai man atsako:
– Moki, moki…
Tik aš jau šiek tiek paaugau, suprantu, kad tie piešiniai vaikiški. Nemoku aš piešt ir nesvarbu ką jie sako. O va kartą pasakiau tą patį savo dėdei autistui. Ir neatspėsit, jis irgi pasakė:
– Moki!
Klausite, kas čia nuostabaus? Juk ir kiti taip sako… Bet skirtumas tas, kad tai, ką dėdė Likimas pasakys – išsipildys. Su piešimu tai viskas palaipsniui, bet su tokiais dalykais, kaip „tikrai taip, tu kūrėjas“ arba „tiesa, kad tu susipažinai su Snoop dog‘u“ jau šiek tiek kitaip. Jie irgi išsipildo palaipsniui, tik skirtumas tas, kad tu pats to nepastebi! Tada atrodo kad Snoop dog‘as atėjo iš niekur! Protas nesuriša galų, kaip likimas jį čia atgabeno, nors jau supranta – dėdė – įtakingas, vis dėlto suveikė tau Snoop dog‘ą. Na gerai, gal ne patį Snoop dog‘ą, bet tai, ko norėjai. Tu aišku prašei Snoop dog‘o, bet turėjai galvoj linksmą, populiarų draugelį, kuris rūko kasekus. Pats reperis tik holivudinis tokio žmogaus pavyzdys. Kitokių pavyzdžių nematęs, todėl ir nori turėt draugelį Snoop dog‘ą.
Kaip jau sakiau, nors ir nebe visiškas naujagimis, aš vis dar jaunas, nesuvokiu ką veikia dėdė ir šiaip jau – dar daug ko nesuvokiu. Bet geras ženklas, kad pradėjau klausinėt ir galvot apie tai. Greičiau suaugsiu. Tada pažiūriu į suaugusius: liūdni, apsikrovę, nebemato džiaugsmo ten kur jį matė vaikystėje. Sako man: „tu neskubėk užaugt, džiaukis, kad esi vaikas“. Gaila tokių suaugusiųjų ne tik dėl to, kad jiems kančia nebebūt vaikais, bet labiausiai dėl to, kad jie nepakelia tiesos o dar baisiau – kenčia dėl jos. Būna vaikus atgraso toks gyvenimas (suprantama) ir kai kurie pasirenka neužaugt, net jeigu jau laikas. Čia aišku nieko nesakau tiems, kurie nėra linkę daug mąstyti ir nekreipia dėmesio į augimo procesą. Gaila tų, kurie suvokdami pasirenka užmarštį vietoj progreso. Mačiau augdamas tokius, kurie ieško tik malonumų (fizinių, protinių, ar kokie jie bebūtų) tam kad negalvotų apie sunkius dalykus. Prikolai apie buitį, tūsai, serialai, dar aišku įvairūs hobiai… Po viso to net nebesupranta, kad įniko į pramogas tam, kad užsimirštų. Tas aišku nesustabdo nuo vidinės stagnacijos, neaugimo. Na gerai, visi čia mes vaikai, visiems rūpi pramogos, bet jos tam kad pasidžiaugtumėm ta vaikyste žemėj, o ne kad skandintų į užmaršty. Aš irgi ne kitoks, mano didžiąją pusę laisvo laiko nuo pietų miegučio ir pampersų keitimo sudaro pramogos. Bet suprantu, kad reikia augti, už tai net iš tų pačių betikslių malonumų pasisemiu patirties, nes – SUPRANTU!
Ieškau tų pramogų ir sakau: „aš joju ant medinio arkliuko“. Išgirdęs, aišku, dėdė duos man tą medinį arkliuką. Už tokius poelgius dauguma ir myli dėdę labiau nei mamą ar tėvą; jie tai neduoda (taip jau yra, kad tėvams rūpi tik tavo augimas, o ne pramogos, bet apie tai nerašysiu, nes kol kas domiuosi kas per būtybė tas mano dėdė. Nepyk, tėve, jei toks esi, kad tavęs dar nepastebėjau, nors tu tikriausiai ir pats viską supranti...). Nėr čia ko pykt ant vaikų, kurie nesupranta už ką myli Likimą, paaugs – supras.
– Reikia jį mylėt.
Taip sako visi, turintys pakankamai metų, kad savo dėdę suprastų. Egoistams dažnai rūpi tik žaislai, todėl ta „meilė“ – žaislams gauti. Na o dar vyresnių vaikų meilė tikra. Jie ir už mane vyresni tai gerai nesuprantu visos tos „meilės gyvenimui“ bet jau ir man darosi aiškiau, kad mylintis elgiasi teisingai. Pati frazė „darosi aiškiau“ labai jau komiškai čia netinka. Tiksliau būtų taip pasakyti:
„Bet blet: kaip galima pamilti smurtaujantį dėdę??? Pilna gi tokių… Pasikartosiu, autistai neturi empatijos jausmo. Na nežinau, meilė ne emocija, gal ją ir suvokia savaip, bet jeigu dėdė ir toliau daužo savo sūnėną? Kaip po to dar galima jį mylėti?? Esu dėkingas kad bent jau mano dėdė geras. Kol kas. Pradedu mylėt ir aš jį. Neesu matęs jo tokio pikto, kaip kitų dėdės. Tai va, savo meilę dar suprantu, bet kaip prie smurto augę vaikai gali jaust meilę? Nesuvokiu. Gal tokie tiek vidumi tiek paaugo, net jei vis dar apie tai nekalba, kad iš tiesų yra vyresni už patį dėdę. Įsivaizduojat? Pranokt likimą? Gerai skamba, ar ne. Bet gal jau užteks tų hipotezių, pagyvensim – pamatysim. “
O jei jau iki čia perskaitei, tai gal bus įdomu ir mano tolesni santykiai su dėde ir pačiu savim. Nežinau kiek melavo mano mylias dėdė, bet nepykstu. Ir aš jam melavau, kad supuosi ant to medinio arkliuko. Kai tai pareiškiau, arkliuko dar nebuvo. Esu net pagalvojęs, kad meluodamas dėdei Likimui aš jį apgavau. Gal tokios būtybės kaip mano mylimas autistas neskiria melo nuo tiesos? Vyresni sako, kad meluot negerai. Aišku pritariu išmintingesniems, bet vis tiek nedaeina: juk visos mano aplinkos šaknys yra melas. Kiek vyresnis pradėjau mąstyk kaip čia geriau sumelavus. Taip suprojektavau sau norimą aplinką! Peršasi išvada, kad melu keiti realybę. Gali būt, kad tuo pačiu melu pakeičiau ne tik savo „realybę“ o ir savo charakterį, tada asmenybę! Ir jeigu ketinimai geri, tai kuo jau toks blogas tas melas? Paaugsiu – tikiuosi suprasiu.
Taigi, realybė – melas, aš pats – melas. Nekažką. Veikiausiai dėl to kai kurie ir nori likti vaikais. Skaudu suvokti, kad tu niekas. Bent jau mane guodžia, kad mūsų išgyvenimai tikri. Mano potyriai man gryniausia tiesa (gal tai dar vienas melas, bet čia jau visai kita vieta digginimui, o kol kas aš šneku su dėde ir stebiu, kaip kartu kuriam mano realybę).
Kitaip tariant rezultatas lygus, tik čia ne toks match\\\'as, kai žaidžia Barca su Miuncheno Bayern\\\'u čempionu lygos pusfinalyje: lengva Barcelonos pergalė prieš vokiečius (šiuo atveju aš Ispanijos klubas), per maža vokiečių (mano dėdė Likimas) persvara Miuchene parodo Bayern\\\'ą kaip pralaimėtoją. Nors galėjo ir nepasiduot. Neabėjoju, kad norint bayernas (dėdė autistas) būtų laimėjęs.
Jeigu nežinai kas tas „kojaspyris“, tai pasakysiu trumpai: kai kovoju su savo dėde ir jis pralaimi, tai tikriausiai, nes nesistengia. Vis dėlto jis vyresnis (pavyzdys su futbolu šiuo atveju nelabai tinka, nes klubus skiria viso labo pusmetis, bet geriau nesugalvojau, tai sueis) ir sugebėtų mane nugalėt to norėdamas.
O grįžtant prie temos, gal viskas nėra jau taip sudėtinga. Rezultatą apibrėšiu taip: Yra toks, kokį matai švieslentėj. Koks, aš tau nepasakysiu, nepakėliau į ją akių. Nes esmė ne rezultatas, kai mano dėdė mokina žaist patį gyvenimą. Daug įdomiau žaist žaidimus, kai tau jie sekasi, ar ne? Bet dabar aš ne tik žaidžiu, o ir tobulėju, tad pochui rezultatas, kai iš tikrųjų „esmė progrese“.
Šiam kartui tiek, o linkėjimus norėčiau perduot savo Likimui. Nebūčiau viso to parašęs jeigu mano mylimas autistas nebūtų patvirtinęs, kad moku rašyt. Galėčiau padėkot ir melui, bet jaučiu kad nereikia. Taip sako vyresni ir šį kart jų paklausysiu. Bet geriau padėkosiu マイクロ1, tavo „bombų laidai“ iš C4 irgi kažkiek padėjo. O dėdei Likimui – didžiausias ir nuoširdus ačiū.
2017-01-11 23:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-22 00:56
sesė mėta
Ar Jūs angliškai, ar lietuviškai? "looserį" - jei jau neradot lietuviško atitikmens tai jau reikėjo geriau rašyt "Lūzerį". Bet čia ne esmė, čia smulkmenos.

Jei rimčiau, tai tokios "nekabinančios" pirmos pastraipos jau seniai neskaičiau. Vien todėl norėjosi mesti ir nebeskaityti. Bet kadangi ką tik pažadėjau "perskaitysiu dar vieną, ir padėsiu kompiuterį šalin", vien iš principo perskaičiau. Dievaži, kaip sunku buvo, ir niekas man nesugražins tų 15 minučių gyvenimo.

Dėdei autistui padėkoti negaliu. Ar tamsta trolinat ar ne, bet vis tiek spaudžiu 1.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą