Ertmės

Auga tulžy akmenėliai sunkėja
juodieji nakties talismanai

nešioju esu prietaringas
per daug prisirišęs prie žemės

ant virkštelės savos susivėręs nešiojuos
kaulų vėrinį

žvanga balti akmenėliai ir
mirtį atbaido

nešiojuosi akmenis tulžyje
ir sunkiai galvoju

ir sunkiai rašau kad net pats
nebepakeliu

ir tu man esi sunki kaip raštuotas akmuo

nešu per tiltą tave
bet kranto dar nesimato

visą gyvenimą tave gludinau savo delnais –
tavo briaunos seniai nebe aštrios

tu kvepi lietumi ir žeme
kuri man jau seniai pažadėta

tu esi talismanas įstatytas į vienišą ertmę
ten kur būta kadaise
širdies