Lietingomis dienomis
Ji žiūrėdavo melancholiškai
Į lango kiaurymę sienoje
Ramiai be jokių išskirtinių
Emocijų, kaip: oj, ech, hmm.
Atsiduodavo guminių vėsai
Ir išsėlindavo pasivaikščioti.
Ilgi plaukai iškarto prigluzdavo
Prie veido ir ją, tai, atrodo,
Varžydavo. Pakeldavo kairiąją
Ir užsikišdavo už ausies.
Tiesiog, nekentė skėčių,
Nes mokykloje... ech nesvarbu
Žodžiu, nors varžydavo ją lietus,
Bet jame ji jautėsi laiminga.
Stebėdavau ją
Nuo stogo krašto,
Kai ji traukdavo krantine
Link išstypusio švyturio.
Visa tokia miela it
Dėžutėje apsisiūsioję kačiukai.
Buvau juodas it kaminkretys -
Snape laikydavau
Visus jos šnabždesius.
Akyje slėpėsi jos atsibudimas.
Sparnuose - gracija.
Mačiau kokia nelaiminga
Ji išeidavo iš namų
Ir kaip pasikeisdavo
Jos veido linkiai, kai ji
Nemeluodavo sau apie
Save. Jos šypsena yra,
Tai ko net aš turėdamas
Tokį neišraiškingą stotą
Pavydėdavau. Lietingomis
Dienomis ji nurimdavo,
Nes visada atrasdavo
Priežąsčių kodėl turėtų
Išeiti
Ir nemeluosiu
Ji išties sudrėgdavo