Pinkas 4

KETVIRTAS LAIŠKAS
Štai vėl susitikome. Mus skiria šis lapas ir laikas, ir mintys. Apie ką jūs mąstote? Šiandien pas jus buvo sesuo. Atas nenorėjo su ja bendrauti, ignoravo, o gal tik šiaip apsimetinėjo norėdamas sulaukti aktyvaus dėmesio iš sesers. Ukas dūko ir linksmai žaidė. Parodė savo rankdarbius. Atas žaidė su kompiuteriu kitame kambaryje. Kai Gabi nunešė jam obuoliuką vaikas atsileido ir pralinksmėjo. Buvo pasimetęs ir susimąstęs. Staiga jo veidas apniuko, jis pravirko. Kodėl tu verkei, drauge mano? Gal lauki, tikiesi, kad aplankys mama?
Seseriai išeinant Ukas užšoko ant nugaros. Ji buvo susilenkusi, avėsi batus. Praradusi pusiausvyrą griuvo atgal ir suplėšė žieminių batų užtrauktuką. Lukas nutraukė nuo jos kepurę ir pasislėpė. Ji nepyko. Tik gaila batų, nes kitų žieminių neturi. O lauke šalta. Vaikai kepurės negrąžino. Ji grįžo namo sušalusi. Batą apsirišo virve, kad nekristų. 
Ji serga jau puse metų ir niekaip negali išsigydyti plaučių. Jei buvo šalta ir nemalonu. Prašau neskriausti mano sesers. Ji mus myli. Ir aš myliu jus. Todėl prašau nevokti. Esu jums sakęs, kad negalima imti daiktų kurie tau nepriklauso, be to daikto šeimininko sutikimo. Tai vagyste. Mano senelis, jūsų prosenelis sakydavo: „pradėjęs nuo adatos baigia vežimu. “ Tai reiškia, kad padaręs nedidelį nusikaltimą užaugęs gali pradėti daryti baisius nusikaltimus. Todėl jau dabar reikia žiūrėti, kad net menkiausio nedoro žodžio neištartumėte, ir darbo nedoro nedarytumėte.
A. Karnevo pateko po skėčiu. Lijo lietus. Nuo lietaus pasislėpti norėjo kieme žaidę vaikai ir vienas senas pliušinis meškinas. Visi sulindo po dideliu skėčiu kurį laikė keistuolio ranka.
- Ar žinote kodėl pasibaigus liūčiai pasirodo vaivorykštė? – Tai kalbėjo keistuolis.
- Nes saulės spindulius išskaido erdvė, o gal... Nežinau.
- Taip. Tikrai. Senai žmonės buvo dideli, kaip kalnai. Turėjo nedidelę ydą. Jie vogdavo. Bet nepagalvokite, kad jie buvo plėšikais, kurie atvirai grobia nieko nesigėdydami. Jie buvo dar blogesni. Jie slapta paimdavo smulkmenėlę, ar uogelę, ar mažą obuoliuką. Taip vokdami ištuštindavo savo aukos namus. O nukentėjęs, net nežinodavo ką sakyti ir ką kaltinti, nes vokdavo visi. Tai buvo bjauri neteisybė, todėl ta karta buvo nuskandinta. Iš dangaus pabiro vanduo. Iš žemės gelmių išsiveržė verdantys geizeriai. Žuvo vagių karta. Bet ir šiais laikais pasitaiko vaikų ir suaugusių kurie vagia. O kodėl jie nenuskandinami? Nes vaivorykštė kaip lankas įtemtas ir nukreiptas nuo žemės primena pasaulio Šeimininkui apie pažadą neskandinti mūsų.
Lietui liovus skalauti žaidimų aikštelę vaikai išsilakstė ir A. Karnevo nuėjo pažiūrėti žaidimo. O vaivorykštė, blyški ir vos matoma papuošė skliautą. 
Sėkmės jums. Susitiksime netrukus. Valio.
P. S. Per Šabą pasaulis susiskirsto į keturias valdas. Atsiranda draudimas pernešti daiktus iš privačios valdos (Rišut a jachid) į visuomeninę valdą (Rišut a Rabim). Turi būti Akira vienoje valdoje, o Anacha kitoje valdoje. Taip pat, kad veiksmas būtų draudžiamas pagal Toiro turi būti svarbi minimali vieta, tai yra Arba kart Arba Tfochim.  Bet jei žmogus mintyse suteikė nesvarbiai vietai svarbumą ji tampa tarsi vieta turinti 4×4 t. Žmogaus ir gyvūno kūnas, net jei turi minimalius valdos parametrus, valda netampa, ir padėjęs ant jo daiktą tarsi padedo ant žemės.
P. P. S. Po 5 metų, aš vis dar nesugebu išlikti ramus. Vakar nusikaltau prieš jus. Konflikt metu apipyliau jus kefyru. Atsiprašiau daug kartų. Dar karta atsiprašau. Dirbu keidamas savo impulsyvias reakcijas, bet šis projektas visam kgyvenimui...

PENKTAS LAIŠKAS
- Sakiau, kad tu meluoji tūkstantį kartu per dieną. – Sušuko Atas po to kai prisipažinau, pasakęs netiesą. Kalbėdamas su Uku pajuokavau, kad blusų turguje parduoda blusas ir neklaužadas vaikus.
- Ten parduoda tikrus vaikus? – Paklausė nestebęs berniukas. Juokaudamas kalbėjau, toliau. Bet pamatęs, kad vaikas tiki susigriebiau ir prisipažinau, kad sakau ne tiesą. – Taip ir galvojau, todėl ir nesiklausau ką sakai. – Tada Atas sušuko „Sakiau, kad tu meluoji tūkstantį kartu per dieną“. Tuo metu pietavome, bičiulis Gintaras nurijo kąsnį ir pabandė mane pateisinti. Nes aš nenorėjau apgauti Uko, tik juokavau.
- Pasielgiau netinkamai. Atai pasistengsiu nemeluoti net juokaudamas. – Pokalbis šia tema nutrūko, bet nepamiršau, nes jis iš esmės buvo svarbus. Mokau jus nemeluoti, o pats suklydau. Kodėl? Gal dėl to, kad daugelis suaugusių ir vaikų leidžia sau nedidelį, tariamai nekaltą melą. Šiek tiek meluoja juokaudami, šaipydamiesi, pasakodami istorija, prisipažindami. Visur truputėli melo įdeda tarsi būtiną prieskonį, be kurio tarpusavio santykiai, visas gyvenimas atrodo beskonis. Taip yra tik todėl, kad pripratome meluoti ir būti apgaudinėjami. Sunku išsivaduoti iš tokio populiaraus įpročio. Todėl ačiū, kad atradai mano klaidą ir ją nurodei. Pasistengsiu iš visų jėgų šią blogybę ištaisyti. Ačiū.
- P. S. Užrakinau namų duris. Atsivėrė kaimynų durys ir pasirodė močiutė. Ji truputėli suvirpėjo mane pamačiusi. Pasisveikino ir nuleidusi akis užrakino savo buto duris.
- - Laba diena, kokia jūsų sveikata?
- - Sunku man. – Jis pasisuko ir pradėjo noriai pasakoti, tarsi seniai būtų laukusi šios progos. – Vakar palaidojau vyrą. Vėžys visus kaulus suėdė. – Ji pravirko. Bet ašarų buvo negausiai, nes tikriausiai jau senai ašarų aruodai tušti...
- Leninas pasakė, kad kai miršta vienas žmogus, tada tai tragedija, kai žūsta tūkstančiai, tada tai -statistika.  Kodėl taip yra? Gal dėl to, kad sunku save sutapatinti su masės išgyvenama kančia, o su individo lengviau.
- Sąjungoje tam tikruose sluoksniuose vyrauja gražios idėjos, apie tautų, asmenų lygybę, brolybę, apie nesmurtinę aplinką visomis prasmėmis. Nors idėja, graži, manau, kad ji tik Utopija, kaip ir komunizmo idėja, kuri praktiškai buvo bandoma įgyvendinti TSRS, bet žlugo, nes tai kol kas Utopija, manau, kad ir ši idėja žlugs. Kol kas susiklostė aplinkybės, politinės, kultūrinės, istorinės, socialinės, asmens prigimties, visas kompleksas reiškinių kurie nesmurtinę aplinką daro neįmanomą, o kartais net žalingą. Prieš prasidedant Antrajam Pasauliniam Karui Europos tautos pasyviai stebėjo kaip ginkluojasi Vokietija. Jos nenorėjo veltis į dar vieną žudynių šėlsmą. Pataikaudami Hitleriui bandė išlaikyti taiką. Tai prielaida, kurios neįmanoma patikrinti: jei pasaulio šalys būtų ėmusios kardinalių veiksmų prieš fašistinį rėžimą vos jam gavus valdžią, gal būtų žuvę mažiau žmonių.
- Mišpatei Toiro gvildeno temą apie tai, ar turi teisę mokytojas laikinai konfiskuoti, ar net sugadinti mokinio kokį nors daiktą, kuris trukdo mokymosi procesui. Iš atsakymo suprantu, kad tokią teisę turi.
- Iš pradžių mokytojas turi prašyti, reikalauti tam tikro elgesio ir rezultatų iš mokinio. Jei švelnūs įkalbinėjimai nepadeda, tada turi teisę pašalinti veiksnius trukdančius mokymo procesui. Turi teisę, jei tai būtina, ir kitos priemonės nepadeda, jei mokytojas žino, kad fizinė bausmė vaiką sudrausmins, ir duos rezultatų, gali panaudoti ir fizines bausmes. Jei sudavė per stipriai ir tuo padarė mokiniui fizinę žalą, tada privalo mokėti baudą, pagal penkis paragrafus nurodytus Toiroje.
- Tėvai privalo auklėti savo vaikus. Būti kantrus ir mylėti besąlygiškai, švelniai ir išmoningai lenkti atžalas į Toiros kelią. Kodėl tai rašau, kad parodyčiau, meilė kartais gali įgauti ir kardinalias formas, tai apribojimai ir bausmės siekiant vaiką išauklėti, apsaugoti nuo draudžiamų veiklų, minčių, įpročių. Suprantu, kad daugelis psichologų, sociologų susprogs iš pykčio perskaitę šias eilutes. Bet tūkstantmetė Ješeruno praktika rodo, kad giežtas įstatymas kuria laisvą ir komfortišką aplinką asmenybei, o nevaržomas liberalizmas išmuša iš vėžių visuomenė ir asmenį, padarydamos gyvenimą nesaugų ir dažnai beprasmį. 
- Vakarų visuomenė - liberalizmo auka, matant kokius vaikus ji ugdo apima siaubas. Geriau tegul apima siaubas susidūrus su griežtu įstatymu ir nuostaba su tuo įstatymu gyvenančiais nuostabiais žmonėmis, nei nuostaba susidūrus su dailiu įstatymu ir siaubas su tuo įstatymu gyvenančiais žmonėmis.