Rašyk
Eilės (68670)
Fantastika (2078)
Esė (1638)
Proza (9959)
Vaikams (2368)
Slam (54)
English (1044)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Vajus Vajus

Perseidų medžioklė (6)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Linas palengva išlipo iš lovos ir išėjo į koridorių. Jam buvo nuobodu. Šiandien į jo palatą įkėlė naują pacientą, tokį nemalonios išvaizdos pusamžį vyrą, kuris tik snaudė ir valgė. Tiesa, retkarčiais dar nueidavo į tualetą. Su juo pasikalbėti taip kaip su prieš tai gulėjusiu, nebuvo jokios galimybės.
Lino savijauta po truputį gerėjo, jis ir pats tai jautė. Kasdien jis sugebėdavo nepavargdamas pasivaikščioti vis ilgesnį laiko tarpą.
Kai pasivaikštinėjo koridoriumi pirmyn – atgal, išėjo į holą ir prisėdo ant suolo. Į palatą eiti nenorėjo, todėl stebėjo zujančius ligoninės lankytojus, pacientus bei aptarnaujantį personalą.
Jis jau net nenustebo, kai pamatė jaunai gydytojai iš paskos sekantį kažkokį padarą. Šį kartą, kai šalia nebuvo motinos, jis įsižiūrėjo geriau. Tačiau nepasidarė nė kiek aiškiau. Jis nesuprato kas tai yra. Kažkokia būtybė, kuri judėjo be jokių judėjimo organų, tarsi sklęstų ore. Ir pati būtybė atrodė tarsi  raibuliuojančio oro kamuolys.
Linas nulydėjo būtybę žvilgsniu, ir ėmė stebėti kitame holo pakraštyje ant suolo besišnekučiuojančius merginą ir pagyvenusį vyrą. Turbūt tėvas, kurį aplankė dukra. Stebėdamas anuos, Linas ne iš karto pamatė, kad būtybė jau atsiradusi priešais jį. Tarsi permatomų dūmų gniutulas. Vaikinas pagalvojo, kad panašiausias dalykas, ką yra gyvenime matęs, kai karštą vasaros dieną važiuodavo kur nors asfaltuotu keliu. Pažvelgęs į tolį, virš asfalto galėdavo matyti raibuliuojantį orą, kylantį nuo įkaitusio asfalto. Dabar vaizdas buvo labai panašus, skirtumas tik tame, kad raibuliavimas vyko apribotoje erdvėje, maždaug didelio kamuolio dydžio ir kuri nežymiai keitė savo formą.
”Kas tu? ”
Linas krūptelėjo iš netikėtumo. Jis nesitikėjo, kad padaras galėtų kalbėti. Tuo labiau jo suprantama kalba.
- Linas. O tu kas? - jis dėl visa ko pasislinko tolėliau nuo padaro. Dar neaišku ką jis gali iškrėsti.
”Aš Zaksitc. Bet gali mane vadinti Zaku. Tau bus lengviau. Nebijok, aš tau nieko blogo nepadarysiu. ”
Šį kartą Linui pasirodė, kad žodžius jis girdi ne ausimis, o kažkaip kitaip. Bet paaiškinti to nemokėjo, su tokiu atveju jis gyvenime nebuvo susidūręs. Įdomu, jis jaučia mano baimę ar girdi mintis? Juk aš garsiai to neištariau, tik pagalvojau.
”Aš matau apie ką tu galvoji. Jūs, žmonės, tai vadinate telepatija. ”
Linas sumišo. Jis pasijuto nejaukiai vien nuo minties, kad kažkas gali matyti ką jis galvoja.
- Iš kur tu? - Linas sutrikęs paklausė padaro. Kaip prisiversti negalvoti apie jį blogai?
”Uf. ”
Linas prajuko. Taip keistai nuskambėjo jo galvoje tas „uf“.
- Ką tas reiškia?
”Aš sutrikęs. Atrodo taip jūs, žmonės, įvardijate tokią būseną. Mąstau, kaip pateikti tau informaciją, kad tau būtų nesudėtinga suprasti. ”
- Kas tu? – toliau kamantinėjo Linas. Jis ir pats nustebo, kad visai nebebijo šito kalbančio ar mintimis bendraujančio padaro.
”Uf. Ar tu gali mane matyti? ”
- Galiu, - pasakė Linas. Pro šalį ėjusi slaugytoja nustebusi pasižiūrėjo į Liną.
”Gali nekalbėti. Aš suprasiu. ”
Linas pabandė suformuoti klausimą tik mintimis. Ką tu veiki čia ligoninėje?
”Ieškojau tokių, kurie mane pamatytų. Ilgai ieškojau. Ir radau tave. Labai tuo džiaugiuosi. ”
”Kodėl? ”
”Tikiuosi, kad tu man padėsi. ”

Lino motina sėdėjo gydytojo kabinete ir nervingai lamdė rankose rankinę.
- Daktare, sakykite, ar jam... viskas gerai?
- Ką jūs turite omenyje, ponia? Jūsų sūnus sveiksta, sparčiai sveiksta ir mes tuo džiaugiamės. O kas jus neramina?
- Matote, aš pastebėjau, ... – ji sutriko, nežinodama kaip paaiškinti. – Ar jam negali vaidentis?
Gydytojas nustebo.
- Kodėl jūs taip manote?
- Matote, vieną kartą, kai mes su juo vaikščiojome koridoriuje, jis man bandė kažką parodyti. Bet aš, ...  aš ..  nieko nemačiau. Tada tiesiog pagalvojau, kad galbūt tai traumos pasekmė. Ar gali taip būti, daktare?
- Jūs apsiraminkite. Matote ... koma - dalykas rimtas ir niekas negali dėl nieko garantuoti. Tačiau jūsų atveju, - gydytojas kostelėjo. - Jūsų atveju ponia, jums reikėtų tik džiaugtis, kad viskas taip laimingai baigėsi.
- Kaip suprasti laimingai? Jei žmogui vaidenasi, ar jūs tai laikote laiminga baigtimi?
- Na, aš turėjau galvoje rimtesnes traumas ir pasekmes, - gydytojas skėstelėjo rankomis. - O kas liečia dėl vaidenimosi, tai dar reikėtų truputėlį palaukti. Blogiausiu atveju, mes jį parodysime psichiatrijos specialistams. Vėliau.
- Psichiatrams!? – moteris apstulbo. - Daktare, ar jūs manote, kad aš norėjau pasakyti, kad jam su galva negerai?
Motina paskutinį sakinį ištarė kiek pakeltu tonu. Daktaras mintyse nusikeikė. Tik to jam ir tetrūko. Jis labai gerai pažinojo tokio tipo žmones. Teisūs dėl visko, o dėl netinkamo žodžio užtampys per teismus. Jau nekalbat apie tai, jei begydydamas padarys klaidą.
Motina pratęsė mintį:
- Aš turėjau galvoje, galbūt jam kas nors su regėjimu negerai.
Daktaras neatsakė nieko. Juk jis ne okulistas. Iš kur jam žinoti?
Motina klausiamai pažvelgė į gydytoją ir tarsi paskendo savo mintyse. Galiausiai pratarė:
- Ir tas jo žvilgsnis, po traumos pasidaręs toks keistas. Jūs neatkreipėte dėmesio?
Daktaras taip pat buvo pastebėjęs keistą Lino žvilgsnį, tačiau net pats sau nesugebėjo paaiškinti kuo tas keistumas pasireiškė. Tuo labiau dabar jis nenorėjo dar labiau išprovokuoti motinos nepasitenkinimo.
- Atkreipiau, bet nieko labai blogo nematau. Manau, kad jam šiek tiek labiau suaktyvėjusi ašarų liaukų veikla ir tiek. Tai neturėtų turėti kažkokių rimtų pasekmių.
Gydytojas atsistojo iš už stalo parodydamas lankytojai, kad jis jai nebegali skirti daugiau laiko ir išlydėdamas iš kabineto tarstelėjo:
- Jūs tik taip smarkiai nesijaudinkite. Mes pasirūpinsime jūsų sūnumi.
Jis norėjo pridėti žodžius „kiek bus mūsų valioje“ tačiau apsigalvojo. Tai ir taip turėtų būti aišku.


Kai Domas atsikėlė, Eglę rado prie viryklės beruošiančią pusryčius.
- Vėl sapnavau drakoną. Gal žinai, ką tas reiškia? – niūriai paklausė Domas.
- Kas per drakonas? – atsisukusi paklausė ta.
- Drakonas kaip drakonas. Tik su plūgu. Kažkaip keista, nes šiaip sapnų nelabai prisimenu, bet va, drakoną su plūgu prisimenu kuo puikiausiai.
- Arti nebandei? – paklausė Eglė ir valiūkiškai mirktelėjo.
- Ne, bet sekantį kartą, manau, reikės pabandyti.
- Tai pagūglink sapnininką ir sužinosi ką tas reiškia.
- Fe. Netikiu aš tais dalykais, - Domas nusivaipė.
- Netiki?
- O tu tiki?
- Nežinau, - gūžtelėjo Eglė. - Niekada nebandžiau sužinoti, ką mano vienas ar kitas sapnas reiškia. O gal pabandom?
Ji telefonu panaršė po internetą ir paklausė:
- Ar drakonas tave vijosi?
- Na, jis sekė man iš paskos ..., - Domas pasikrapštė viršugalvį. - Bėgiais. Bet nežinau ar vijosi. Gal jį kas nors vijosi? Nepaklausiau, o jis ir nesakė.
- Tada netinka, - Eglė patraukė pečiais. - Bet daugumoje paaiškinimų iš principo tai gera lemiantis sapnas, tik kažkaip jau nekonkrečiai.
- O tu išburk konkrečiau, ką? – pasiūlė Domas. - Negali?
Eglė pažiūrėjo į jį kažkaip keistai.
- Kodėl negaliu? Galiu, - Eglė priėjo prie pat Domo.
- Na, tai pirmyn, - paragino Domas.
Eglė susimąstė. Ji apsidairė aplinkui, paskui užvertė galvą ir pažiūrėjo į lubas.
- Vadinasi, taip... Vadinasi, tu... – Eglė suraukė kaktą ir pradėjo trinti ją pirštais.
Domas ją stebėjo su šypsena. Galiausiai, jos veidą nutvieskė palaiminga šypsena.
- O žinai ką?
- Ką? – pasiteiravo Domas ir nusijuokė.
Eglė įsistebeilijo Domui tiesiai į akis ir pratęsė mintį:
- Tu sužinosi kažkokią labai svarbią žinią ar dalyką. Tokį ..., na, tokį, apie kurį niekas net nepagalvoja.
Domas nustebo. Jis numanė, kad Eglė pasakys kokią nesąmonę, bet to tai jau buvo per daug - šį kartą savo abstrakčiomis  įžvalgomis ji perspjovė visus sapnų aiškintojus ar ekstrasensus.
- Iš kur taip sugalvojai? Gal galima konkrečiau?
- Sugalvojau. Žinai posakį „nearti dirvonai“? Tai reiškia sritį, kurioje dar niekas nedirbo.
- Ir neprisidirbo, - linktelėdamas paantrino jai Domas.
- Būtent. Tavo drakonas nori arti neartus dirvonus, Domai. Tokia būtų mano, kaip naujai iškeptos sapnų aiškintojos išvada. O dabar marš valgyti!
- Čia pasiūlymas ar grasinimas? - rimtu veidu paklausė Domas.
Eglė nusikvatojo, tačiau neatsakė nieko. Abu susėdo už stalo. Domas vis nepastebimai stebėjo Eglę. Vieną neatsargų Domo žvilgsnį ji sugavo.
- Žinai, tu jau man atleisk už vakar dieną. Iš tikrųjų buvau sunerimusi dėl savo gyvybės, - atsiprašančiu tonu ištarė Eglė.
Domas numojo ranka.
- Atsiprašymas priimtas. Tuo labiau, kad šiandien aš gyvas ir sveikas.
Eglė gūžtelėjo pečiais ir pratarė:
- Na, dar ne vakaras, - ji nutaisė dirbtinę šypseną.
Domas apsimestinai sutrikęs į ją pasižiūrėjo.
– Gerai, jau gerai, juokauju, - pasitaisė Eglė.
Kai jie pusryčius užgėrė kava, ji pasakė:
- Draugė nurodė astrofiziko telefono numerį ir net adresą. Vieno iš pažįstamo dėstytojas. Gana populiarus tarp studentų.
Domas užsirašė numerį, įsidėmėjo adresą.
Tuo metu į kiemą įsuko mašina. Domas žvilgtelėjo pro langą.  Tėvas. Pala, juk sakė, kad šiandien dirbs? Domui vėl sukilo visos abejonės, kurios kankino jį pastaruoju metu. Na, bet šiandien jis ištardys tėvą.
Tėvas įėjo į vidų ir pasisveikino. Eglė šaltai linktelėjo, Domas atsistojęs paspaudė ranką.
- Gal išgersite arbatos? – paklausė Eglė.
Vacys papurtė galvą.
- Nėra kada.
Jis kiek pasėdėjo, tarsi neapsispręsdamas ką daryti ir, įsistebeilijęs į Eglę, negarsiai ištarė:
- Koks sesers telefonas? Ar ji gyvena Vilniuje?
- Sesers? Kokios sesers? - Eglė apsidairė, apsimesdama apstulbusi, tarsi prašydama Domo palaikymo. Domas taip pat į tėvą žiūrėjo su nesuprantama veido išraiška.
- Nereikia, Egle. Mes ne tie, prieš kuriuos tau reikėtų vaidinti.
Eglė padvejojo. Galiausiai tvirtai pareiškė:
- Ne. Sesers į šitą reikalą nevelsite. Ji ne tokia arši ir drąsi kaip aš, už save nepastovės. Aš to nenoriu.
Vacys pažvelgė į Eglę pastebimai susidomėjęs. Galiausiai ramiai, iš lėto išdėliojo žodžius:
- Tavo noras, Egle, šiuo metu reiškia mažiausiai. Jei norime kažką nuveikti ir svarbiausia likti gyvi, jūs turite daryti tai, ką pasakysiu aš.
Jis kiek padvejojo ir pratęsė:
- Galų gale, mums nėra problemos patiems sužinoti jos adresą. Tu ... tiesiog padėtum sutaupyti mums laiko, kurio mums bet kada gali pritrūkti ir ... jos nervų. Juk pameni kaip grobėm tave?
Eglė prisiminė. Labai gerai prisiminė. Tikriausiai nepamirš to visą gyvenimą.
- Kam jums sesuo?
- Dėmesiui atitraukti. Vakar pravažiavau pro tavo namus. Ant gatvės stovėjo „Fordas“, kuriame sėdėjo vyras. Nepastebimai stebėjau jį kokį pusvalandį. Supranti, ką noriu pasakyti?
Vacys kiek padvejojo, tada energingai pasitrynė delnu kaktą ir tęsė toliau:
- Jie dar nepastebėjo tavo dingimo. Tai gerai. Vadinasi, jie nėra tikri profesionalai. Bet jei pastebės, tai tikrai pradės veikti. Aš nežinau, kas jie, kokios jų galimybės. Tačiau... jei jie ras tave, tai tuo pačiu ras ir mus. Supranti? Kas tada?
Eglė linktelėjo. Ji suprato, kad tas žmogus, žino ką sako. Tuo labiau, kad kas jau kas, o ji tai iš tikrųjų žinojo, kad ji gali būti ieškoma. Juk ją įspėjo. Būtent dėl šito ji nenorėjo įvelti sesers. Tačiau nė vienas iš pasirinkimų nebuvo visai nekaltas – jai reikėjo rinktis iš dviejų blogybių.
- O gal mums geriau kreiptis į policiją? - neužtikrintai pasakė Eglė.
Vacys lėtai papurtė galvą.
- Mes šioje situacijoje nieko neįrodytume. Juk mes iš esmės apie juos nežinome nieko. Taip tik galime užjudinti širšių lizdą. O tada... jie nusamdys profesionalus ir mes taip lengvai nuo jų neišsisuksime.
Eglė pamaigė telefoną, surado numerį ir atkišo jį Vaciui.
- Štai.
- Ne. Tu su ja ir susitarsi. Ar ji dirba?
- Ne, mokosi aspirantūroje. Ji protingesnė už mane.
- Įdomus vertinimas, - Vacys šyptelėjo. - Parašyk jai žinutę ir susitarkite susitikti apie pietus kokioje nuošalioje vietoje. O aš pagalvosiu, kaip ją nepastebimai įvesti į tavo butą.
- Kam ją vesti į namus? – įsikišo į pokalbį Domas. Norėjo šiek tiek nukreipti tėvo dėmesį, kad jo klausimas vėliau šį užkluptų nepasiruošusį. - Ji tiesiog gali iš kur nors tiesiog pareiti. Eglės rūbus iš namų juk gali paimti kažkas kitas.
- Taip tai taip, bet kam jiems duoti papildomą galimybę įtarimams? Jei jie dar ten, vadinasi yra įsitikinę, kad Eglė vis dar namuose. Jei duosime  suprasti, kad jie kažką pražiopsojo, jie pradės sekti dar akyliau, galbūt, net didesnėmis pajėgomis. Kas bus, jei pastebės, kad yra mulkinami? Tik aš nesuprantu...
Vacys nebaigė minties.
- Ko nesupranti? - perklausė Domas.
- Nesuprantu, kam jiems budėti prie namų, kai į butą buvo prikaišioję tiek blakių, ne mažiau pustuzinio, -  jis staiga pliaukštelėjo sau per kaktą. – Supratau. Velnias, apie tai visai nepagalvojau.
Domas į jį žiūrėjo klausiama veido išraiška.
- Ruošiantis Eglės pagrobimui aš buvau blakes neutralizavęs. Kaip ir parodė vėlesni įvykiai, aš nesitikėjau, kad mums pavyks tai atlikti be triukšmo. Taigi, blakes buvau suvyniojęs į striukę ir išnešęs į balkoną. Na, tau juk tai ne naujiena, - jis pasisuko į Domą. - Prieš išeidamas, aš jas parnešiau ir vėl išdėliojau bute. Tačiau, dalykas tame, kai bute  tuščia, per blakes nieko nesigirdi. Tai, matyt jiems sukėlė įtarimų. Turim paskubėti, kitaip jie bandys įeiti į butą. Aš taip manau.
Vacys nutilo ir užsigalvojo. Po kiek laiko jis pratęsė mintį:
- Pala, blakes išnešiau užvakar, atvažiavome čia vakar, - Vacys įsistebeilijo į Domą. - Negali gi žmogus miegoti lyg užmuštas daugiau negu parą, ar ne?
Domas gūžtelėjo.
- Susitariau antrą valandą prie įvažiavimo į „Belmontą“, - informavo Eglė. Vacys linktelėjo.
- Važiuosiu vienas, jūs likite čia, - tėvas apsidairė. –. Manau, kad čia esate visiškai saugūs. Vakare, vėliausiai rytoj  pranešiu kaip sekėsi. A-a, tiesa, Egle, duok savo buto raktus, perduosiu sesei. Vis patogiau, nei su visrakčiu. Eglė nuėjo ir pradėjo raustis rankinėje.
- Kaip tu sužinojai apie jos seserį? – paklausė Domas. - Man ji buvo minėjusi apie ją, bet aš tau apie ją juk nepasakojau.
- Matai, sūnau, kai pamatai nuotrauką, iš kurios į tave žvelgia du vienodi veidai, klausimų kaip ir  nebelieka.
- Kas gali garantuoti, kad jai... nieko blogo neatsitiks? - nedrąsiai paklausė Eglė, padavusi raktų ryšuliuką Vaciui.
Tas kiek pagalvojo.
- Šitai, be abejonės, garantuoti galėtų tik dievas. Kadangi aš toks nesu, galiu garantuoti, kad padarysiu viską, kas bus mano valioje, jog nei jai, nei jums abiems nieko blogo neatsitiktų.
Pamatęs, kad Eglė vis dar nenusiramino, Vacys pasakė:
- Nebijok, Egle, aš ja tikrai pasirūpinsiu.
Tuomet jis pasuko durų link. Domas ryžosi.
- Klausyk,... tėti..., kodėl tu sekei Eglę?
Tėvas atsisuko į jį apstulbęs ir Domas nesuprato ar tai dėl to, kad jis pirmą kartą per jų bendravimo dienas pavadino jį tėčiu ar dėl to, kad uždavė labai nepatogų klausimą.
- Sūnau, juk ką tik sakiau, kad prieš ją pagrobiant man reikėjo neutralizuoti blakes jos namuose. Lauke, viešoje vietoje, ją grobti būtų buvę labai rizikinga, tuo labiau, kad aš iki šiol nežinau, kaip ji iš tikrųjų yra stebima. O kad ji vienaip ar kitaip yra sekama, aš net neabejojau. Man reikėjo žinoti, kad ji pakankamai toli yra nuėjusi nuo namų ir negrįš per artimiausias dešimt minučių.
- Kodėl man nieko nepasakei? Juk po to kalbėjomės.
- Sūnau, sutarkim taip, kad aš neprivalau tau visko sakyti, atsižvelgiant į laiko ar galimybių trūkumą bei į bet kada galinčias pasikeisti sąlygas bei greito reagavimo būtinybę. Tiesiog aš ir toliau darysiu viską, kad tau ir visiems kitiems būtų geriau. Taškas.
„Aha“- mintyse pridėjo Domas, pamėgdžiodamas Petrą. Jis nurijo nepasitenkinimą, tačiau turėjo pripažinti, kad tėvo paaiškinimas visai logiškas. Tačiau tas paaiškinimas dar neišsklaidė visų Domo abejonių - įvykiai jam dar nesusidėliojo visiškai sklandžiai, tam trukdė kažkokia smulkmena, tik Domas neprisiminė ar kažkada išgirsta, ar kažkada matyta. Todėl jis ir nepareiškė noro važiuoti kartu su tėvu, nors buvo nusprendęs, kad ir pats važiuos į miestą. Su tėvu būtų buvę greičiau, tačiau tegul sau Vacys galvoja, kad jie čia ramiausiai sau tupi kartu su Egle. Jei tėvas turi teisę jam ne viską pasakoti, tai kodėl ta pačia teise negali pasinaudoti Domas?
Jis susiruošė į miestą praėjus pusvalandžiui po tėvo išvykimo.
- Vadinasi, aš taip pat lekiu į miestą. Šiaip ar taip, būtų reikėję važiuoti pasiimti mašiną, be to, nusipirkti maisto. Kol manęs nebus, užsirakink duris ir nieko neįsileisk. Jei bus bėda, skambink, telefoną juk žinai. Aš be vakaro galiu negrįžti.
Ir apsičiupinėjęs kišenes paklausė:
- Ko norėtum vakarienei?
Eglė pasižiūrėjo į jį išsigandusi. Ji vėl prisiminė balso grasinimą.
- Norėčiau, kad grįžtum gyvas ir sveikas, - Eglė žiūrėjo į Domą savo didelėmis žalsvomis akimis. - Rimtai... Saugok save.
- Gerai, zuikuti, - Domas šyptelėjo ir išnėrė pro duris.

Likusi viena, Eglė įsijungė diktofoną ir jau pati nebežinojo kelintą kartą perklausė įrašą. Tai ką vis dėlto jai norėjo pasakyti tėvas? Tačiau jai nieko naujo nešovė į galvą. Vadinasi, kol kas lieka Pasmalvys. Paprašysiu kada nors Domo, kad ten nuvežtų.
Vėliau ji iš likusių produktų pagamino valgyti. sau ir Domui. Visą paruoštą maistą sudėjo į šaldytuvą ir sutvarkė kambarį. Ji nė pagalvoti nedrįso, kad šis galėtų vakare negrįžti. Ką tokiu atveju man reikėtų daryti?
Vienu momentu ji, stovėdama netoli viryklės, kažkaip netyčia akies krašteliu pamatė pro langą staigų judesį. Ji greitai atsisuko ir pamatė per kiemą bėgantį šunį. Tą patį žvairio šunį. Ji skubiai apsidairė po kambarį ir nesugalvojo nieko gudriau, kaip pasislėpti po stalu, stovėjusiu prie pat lango.  Besėdėdama slėptuvėje, ji netrukus suprato, kad jos tikrai pro langą niekas nepamatys, tačiau ir ji neturėjo galimybės valdyti situacijos. Ji nemėgo būti tokioje padėtyje. Eglė apsidairė. Jai pasirodė, kad ant metalinio arbatinio, stovinčio ant viryklės, ji mato lango atspindį, o jame kažkokį judantį šešėlį. Žvairys kaip tik dabar žiūri pro langą.   Ji iš baimės net sulaikė kvėpavimą, tarsi šis veiksmas būtų galėjęs ją išduoti. Pasukusi galvą, pažvelgė į duris, po to kairėn, kur buvo kito kambario langas, tačiau nieko doro nesugalvojo. Suvokimas atėjo su siaubo pliūpsniu. Ji dar kartą pažvelgė į kairę ir suprato, kad būtų puikiausiai matoma per tą kitą langą. Ji iš pradžių pabandė pasislinkti atgal, tačiau stalo konstrukcija neleido jai prisislinkti iki pat sienos. Ji kiek įmanoma pritraukė prie savęs kojas, bet palenkusi į priekį galvą ir vėl pažvelgusi į langą, suprato, kad tai jos neišgelbės. Galbūt ją būtų pridengusi po stalu esanti prietema, tačiau ji nesiryžo tuo kliautis. Vėl pažvelgė į virdulį. Ant jo vis dar judėjo šešėlis. Galiausiai ant metalo liko tik taisyklingos formos šviesi dėmė. Eglė skubiai nusprendė. Palaukė dar porą akimirkų, kad įsitikintų ar vėl ant metalo nesujudės šešėlis, tuomet kuo greičiau išlindo iš po stalo ir pasilenkusi pasileido prie kito lango. Dar bebėgdama ji suprato, kad jai gali pritrūkti laiko, todėl ji šoko į priekį, tuo pačiu versdamasi ant šono ir, nukritusi ant kilimine danga išklotų grindų, pririedėjo prie pat sienos. Ji niekaip negalėjo patikrinti, ar anapus sienos kas nors stovi, tačiau netrukus išgirdo nestiprų beldimą. Jis sklido nuo lango, esančio virš jos galvos. Per nugarą nuėjo virpulys. Kas, jeigu mane matė? O jei ir nematė, kas bus jei jis panorės išsiaiškinti, ar su manimi viskas gerai? Jis turbūt stebėjo kelią ir pamatė, išeinantį Domą. O gal būtų buvę geriau visai nesislėpti? Įdomu, ko jis būtų griebęsis, pamatęs mane triūsiančią lyg niekur nieko? Ar aš tikrai galiu pasitikėti tuo žvairiu? Gal tai ir normalus, pilietiškas vyras, tačiau kas galėtų paneigti, kad, turint tokį ginklą – šunį ir palankiai susiklosčius aplinkybėms jis pats netaptų žvėrimi? Ne, vis dėlto aš padariau gerai, kad neišsidaviau. Kai priėjo tokios išvados, Eglė daugiau tos temos nebegvildeno. Tik pagalvojo, kad gerai padarė neužkūrusi židinio, nes tokia mintis anksčiau jai buvo šovusi į galvą. Vėl pasigirdo barbenimas Šį kartą stipresnis. Ji, spirdamasi kojomis ir rankomis, pasieniu ėmė slinkti į šoną. Kai pasiekė kambario kampą, apsivertė ant nugaros ir ėmė palengva stotis, kuo labiau į jį sprausdamasi. Galiausiai jai pavyko atsistoti ir ji suprato, kad dabar yra saugi visiškai. Aišku, jei žvairys nesugalvos iškulti lango ar per jėgą laužtis pro duris.
Taip ji prastovėjo kokį pusvalandį, kol gerokai sutemo ir ji suprato, kad niekas nebeturi šansų jos pamatyti pro langą. Tačiau šviesos ji nedegė. Apgraibomis ėmė slinkti į kitą kambarį, kad galėtų atsigulti ant lovos. Ką daugiau veikti? Virtuvėje netyčia galva trinktelėjo į pakabintos spintelės kampą. Gerai, kad nelabai stipriai, nes smūgis kliuvo netoli akies. Nusitvėrusi stiklinę, priglaudė prie sutrenktos vietos ir truputį palaikė. Tuomet jau be nuotykių nuslinko iki lovos ir atsigulė.

Pirmiausia Domas nuvažiavo į namus ir prisiartinęs prie namo aplinkiniais keliais ilgai stebėjo, ar nepamatys ką nors įtartino. Nepamatė. Duris atsirakino kiek įmanoma tyliau, nors ir pats nežinojo, kaip būtų geriau elgtis – ar tegul persekiotojai žino, kad jis buvo namuose, ar geriau tegul nežino. Prisirinko į maišelį keletą rūbų pamainai ir išėjo į lauką.
Nupėdino iki požeminio garažo, užkūrė „Imprezą“ ir išvairavo į gatvę.
Pagalvojo, kad dar anksti važiuoti pas astrofiziką, nes jeigu anas yra dirbantis žmogus, dar, greičiausiai, bus darbe. Nusprendė per tą laiką prekybos centre apsirūpinti maisto produktais bei nuvažiuoti pasikalbėti su Petru, kadangi tas nežinojo, kad Domas trumpam paspruko iš miesto.
Petrui trumpai nupasakojo vietą kur jis dabar įsikūręs, kadangi tikslaus adreso nežinojo ir pats Domas. Jis tik perspėjo draugą, kad jei tas gaus žinutę, jog reikia atvažiuoti, tegul meta visus darbus, negaišdamas sėda į automobilį ir atvažiuoja pas jį.
Kol sutvarkė visus reiklus atėjo penkta valanda vakaro ir jis nuvažiavo į namus pas astrofiziką.
Duris atidarė malonios išvaizdos seniokas, ant nosies užsisodinęs akinius ir susitaršiusiais žilais plaukais.
- Taip? – pasisveikino, žiūrėdamas į Domą per akinių viršų ir stengdamasi prisiminti iš kurios grupės šis galėtų būti. Nepavyko.
- Labas vakaras, profesoriau.. Aš ... e-e-e ... turiu į jus prašymą.
- Astrofizika? – paklausė.
Domas papurtė galvą. Jis pamanė, kad profesorius klausinėja apie jo specialybę.
- Astronomija?
Domas vėl papurtė galvą. Seniokas nebespėliojo. Pasisuko šonu ir mostelėjo ranka:
- Tiek to, ką mes čia laiptinėje. Užeikite.
Kai durys už nugaros užsidarė, Domas pasijuto pakliuvęs tarsi į kokią senovinę biblioteką. Knygos buvo visur – lentynose, ant stalų, kėdžių, ant palangių. Jos buvo ten, kur turėjo būti ir ten, kur jų tiesiog neturėjo būti. Akivaizdu, kad šių namų šeimininkui tai nė kiek nerūpėjo. Knygos buvo sukrautos įvairiomis krūvomis. Vienos iš jų buvo tvarkingos, kitos nelabai, o dar kitos laikėsi tik kažkokio nesuvokiamo fizikos dėsnio dėka, kadangi net vaikštant po kambarį jos pastebimai lingavo.
- Taigi? – vėl kreipėsi į Domą seniokas.
Domas nusprendė nežaisti slėpynių.
- Man reikia, kad pagelbėtumėte kompiuteriu apdoroti duomenis. Net nežinau, kaip juos pavadinti – kosminius, orbitinius ar dar kitaip, - patraukė pečiais.
- Iš kur žinote, kad aš galiu tai padaryti? - seniokas prisispyręs žiūrėjo į Domą.
Domas atsiduso.
- Šiais laikais yra tokios programos kaip Google, Facebook ir panašiai.
- Supratau, tai šaltinio iškloti nenorite? – prisimerkė profesorius.
- Negaliu, - atsiduso Domas. - Bet kokiu atveju šaltinis visiškai tikras jūsų kompetencija ir geranoriškumu.
- Ak, šelmis. Gudriai suvystei senioką, ar ne? – linksmai sukrizeno tas. - Gerai, rodyk, ką turi.
Domas išsitraukė iš kišenės diską ir padavė seniokui. Tas jį iš visų pusių apžiūrėjo, nedaug betrūko, kad būtų išbandęs dantimis, ir pasuko prie kompiuterio. Pakeliui stabtelėjo, užvertė akis į viršų ir iškėlė į viršų dešinės rankos smilių. Tada nužingsniavo prie knygų krūvos, stovinčios kambario kampe ir išsipešė vieną knygą, maždaug iš krūvos vidurio.
- Gali prireikti. Nesu dar tos programos įvaldęs tobulai.
Seniokas rado programos piktogramą ir paleido ją. Į kompiuterį įdėjo diską. Kai diskas pasileido, Domas išgirdo nestiprų šiugždesį. Kas čia dabar? Negi diskas genda? Galiausiai šiugždesys dar kiek pasmarkėjo ir užsibaigė garsiu bei užsitęsusiu dunktelėjimu.
Jis klausiamai pažiūrėjo į astrofiziką.
- Žinynas, arba enciklopedija, - lyg niekur nieko informavo profesorius. Ir atsisukęs pažiūrėjo kažkur Domui pro šoną. – Vis dėlto žinynas. Slidūs viršeliai. Tai viską ir gadina. Bet nesijaudinkite, ne pirmas kartas.
Domas nesuprato, apie ką šis kalba. Tuomet mokslininkas mostelėjo ranka į knygų krūvą iš kurios išsitraukė knygą.
- Nuslinko nuo viršaus. Ir dar kelias kitas nusitempė. Gera knyga, tik va ... jei dar viršeliai būtų ne tokie slidūs.... O gal norite pavartyti?
- Ne, manau, neverta, – atsisakė Domas. – Nesiblaškykim.
- Jūs teisus. Nesiblaškykim. Knygos išorė nieko nepasako apie jos vidų. Štai taip.
Nors Domas nieko tokio neturėjo omeny, jis nepuolė prieštarauti profesoriui. Jis visai nepageidavo įsivelti į kokią nors nerezultatyvią diskusiją.
Kai užsikrovė programa ir buvo paleisti diske esantys failai, prieš Domo akis atsivėrė vaizdas tarsi iš fantastinio filmo. Prieš akis pradėjo plaukti tuntai žvaigždžių, kairiame monitoriaus kampe bolavo didžiulis mėnulio diskas. Jis pasijuto tarsi erdvėlaivio pilotas. Vadinasi, tėvas nemelavo. Buvo nukakęs beveik iki mėnulio.
Tada seniokas paspaudinėjo programos valdymo mygtukus. Kaskart paspaudus, vaizdas iš karto pasikeisdavo – tai perspektyva atsiverdavo iš kito taško, tai buvo pateikiamos objektų judėjimo orbitos.
- Ko ieškome? – paklausė astrofizikas.
- Lekiančių meteoritų, - paaiškino Domas ir pasakė jam laiko intervalus, kuriuos buvo nurodęs Džonis.
Seniokas nustatė, kad programa demonstruotų vaizdą pirmame nurodytame intervale. Kažkiek laiko jis stebėjo ekraną, galiausiai atsisuko į Domą.
- Meteoritų? – perklausė. – Ar jūs, jaunuoli, mane kvailiu laikote?
- Ne, ką jūs, - išpūtė akis Domas. – Kodėl?
- Tai ne meteoritai, - konstatavo seniokas. – Jokiu būdu.
- O kas ..., pagal jus?
- Nežinau... Iš tikrųjų, nežinau. Bet tikrai ne meteoritai. Tą galiu garantuoti šimtu procentų.
- Bet iš kur jūs tai nustatėte?
Seniokas pasisuko, ištiesęs ranką prisitraukė netoliese stovėjusią taburetę ir paliepė:
- Sėsk.
Domas klusniai atsisėdo.
Seniokas sugeneravo programos opciją su kūnų orbitomis.
- Žiūrėk, kaip jie juda. Matai? Jei tai būtų meteoritai, atlėkę iš nežinia kur, jie nejudėtų puslankiu, o jei taip ir judėtų, tai jų orbita kryptų į mėnulio, tai yra į traukiančio kūno pusę. O dabar yra kitaip. Taaai - gi, ir ką mes čia turime? - profesorius spustelėjo kelis mygtukus. - Va, turime visą informaciją tame taške. Šio objekto įcentrinis pagreitis matosi štai čia, - astrofizikas pelyte parodė skaičių. -  O laisvo kritimo pagreitis šitame taške yra štai čia. Ir jis yra mažesnis, nedaug bet mažesnis. Reiškia kūno greitis taške didesnis už pabėgimo greitį ir jis tolsta nuo Mėnulio. Logiška. Bet žinai ką? - tarsi pats savęs paklausė mokslininkas. - Blogiausia, kad aš net neįsivaizduoju iš kur jie galėjo atskristi.
Tačiau Domas astrofiziko akyse jau įžvelgė medžiotojo azartą. Taip atrodo tie, kas aistringai susidomi kokiu nors dalyku.
Profesorius atsisukęs įdėmiai pažvelgė į Domą.
- Iš kur tai gavai?
- Jums geriau to nežinoti,... kol kas. Ir jei ... kas atsitiktų nenumatyto, tai geriau jau jūs nei manęs, nei to disko nematėte, - Domas pažvelgė į astrofiziką. Jo veidas spinduliavo nuoširdumu. - Patikėkite, profesoriau, aš tikrai nedarau nieko blogo, tačiau ... nesu garantuotas, kad negali atsirasti piktavalių, kurie bandys jums įrodyti atvirkščiai.
- Suprantu, jaunuoli, ir ... kažkodėl aš jumis tikiu. Pats nežinau kodėl,... bet tikiu.
Profesorius vėl įniko į monitorių ir tarsi sau suburbėjo:
– Taigi, iš kur jie atskrido, po galais?
Domas stebėjo mokslininką. Įdomu kaip reaguotum, jei pasakyčiau, kad tai tobuli metaliniai rutuliai. Bet to sakyti dar jokiu būdu nevalia.
- O gal juos kažkas iššovė iš Mėnulio? – atsargiai pasiūlė mintį Domas.
- Iš mėnulio, sakai? Sunku pasakyti. Nors ne, manau, tai nelogiška, - tarsi su savimi prakalbo astrofizikas. - Jis vėl pamaigė mygtukus. Po vieno tokio spustelėjimo, vaizdas ekrane pasikeitė kardinaliai. Vietoj elipsinių orbitų išsipiešė aštuoniukės formos kūnų orbitos. Profesorius ilgai stebeilijosi į ekraną.
- Nesupratau, - konstatavo, kiek nutęsdamas paskutinį skiemenį ir vėl spustelėjo mygtuką. – Nagi?
Tada vėl ėmė spaudyti opcijų mygtukus. Galiausiai kaltai žvilgtelėjo į Domą:
- Na, bet mums to ir nereikia.
Galiausiai spustelėjo programos baigimo mygtuką ir uždarė programą.
- Nieko, pradėsim iš naujo. Labai neskubat?
Domas gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą. Tai turėjo reikšti, kad jis nesiruošia čia nakvoti.
Profesorius pasičiupo knygą, peržvelgė turinį ir atsivertė ties reikalinga vieta. Trumpai paskaitęs, vėl ėmė dirbti su programa, vis atsisukdamas į Domą:
- Sakiau, kad nesu gerai visko įvaldęs. Ir nematau bėdos prisipažinti. Svarbu ne viską laikyti galvoje, bet...
- Žinoti, kur rasti reikalingą informaciją, - šyptelėjęs užbaigė Domas. Po šių profesoriaus žodžių jis iš karto pajuto šiam simpatiją.
- Puiku, jaunuoli. Kalbi taip, lyg būtum buvęs mano studentas. Ne?
Domas papurtė galvą.
- Gaila, - atsiduso astrofizikas.
Po trumpos pauzės, kai programa vėl sugeneravo duomenis, profesorius pratarė:
- O dėl paleidimo iš Mėnulio, tai manau, kad šis daiktas galėtų būti paleistas ir iš Mėnulio, tik yra vienas “bet”... ne... du “bet”.
- Kokie? - pertraukė Domas.
- Pirma, manyčiau, kad tuomet jis turėtų judėti ne tokia trajektorija, nors čia, be abejo, tik prielaida.
- O antra? - pasitikslino Domas.
- O antra, tai toks mažmožis, net nevertas dėmesio, - profesorius linksmai nusiteikęs žiūrėjo į Domą. - Kad nugalėtų trauką, tie objektai turėtų būti nusviesti nuo Mėnulio paviršiaus šimto metrų per sekundę greičiu,... pala, kiek tai būtų kilometrais per valandą?
Profesorius užvertė galvą į lubas ir netrukus paskelbė:
- Reiškia, greitis būtų trys šimtai šešiasdešimt kilometrų per valandą. Norėčiau pamatyti tą patranką, kuri juos galėtų iššauti, - jis vėl atsisuko į Domą. Jo akyse žaidė šelmiški žiburiukai. - Galiausiai patranka kaip patranka. Ji juk viena pati neiššaus, jei supranti ką noriu pasakyti.
Domas linktelėjo.
- Vadinasi, atsakymas „ne“? – pasitikslino jis..
- Negalėčiau tvirtinti taip kategoriškai, jaunuoli. Tam reikėtų išsamesnių duomenų tyrinėjimų. Gal net pasitelkti į talką kolegas.
- Kol kas jokių kolegų, - švelniai, tačiau griežtai nukirto Domas. – Padarykite, ką galite savomis jėgomis. Šiame etape teks pasitenkinti tuo ką turime. Jei reikėtų kokio atlygio ...
Astrofizikas energingai sumosikavo rankomis. Vadinasi, apie medžioklės azartą Domas spėjo teisingai.
Jis užrašė astrofizikui savo telefoną ir paprašė jam paskambinti, jei šiam kas nors paaiškėtų.

Įsukęs į kiemą, Domas nustebo pamatęs, kad visi langai tamsūs ir jį nusmelkė negera nuojauta. Negi Eglei kas atsitiko? Pavaikštinėjęs po kambarius, jis ją rado gulinčią ant lovos. Mergina saldžiai miegojo, susirietusi į kamuoliuką, abu delnus sudėjusi į krūvą ir pasikišusi po skruostu. Domas keletą akimirkų ją smalsiai stebėjo, tuomet nuėmė lovatiesę nuo sofos, atnešė ir užklojo ja Eglę. Ji neprabudo.
2017-01-02 20:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-06 12:38
Damastas
Na, tiesą sakant, neskaitysiu vien tam, kad užsidėti varnelę. Dostojevskio va du tomai neskaityti lentynoje, o čia teksto panašiai jau susikurpė, bet vandens labai daug, nesupyksta lai autorius, vis galvojau kodėl ir kame replės, ir nusprendžiau sekančiai: tekstas labai jau nuspėjamas, vos prasideda kokia scena, aš jau žinau kuom jin baigsis ir ką josios pagalba norima išrytulioti. Galbūt tai vadinama klišėmis. Pamėginsiu dar po metų palaukt sekančio, nes esu optimistas, tikiu tobulėjimu. Tam reikia daug rašyti. Žodžiu - kelias teisingas, sėkmės ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-06 12:29
Vajus
Tu visiškai teisi, Širše. Mane labiau motyvuoja tas faktas, kad kūrinys,nors ir netobulas, bet yra skaitomas ir konstruktyvios pastabos mano nuotaikos negadina:))
Iš kitos pusės, kai kūrinį skaito ir gerai įvertina patys gerai rašantys autoriai(turiu galvoje tave, Aurimą ir kitus, kurių visų neišvardinsiu), tai irgi pakelia nuotaiką. Bet pačio įvertinimo fakto nesureikšminu.(Šiukštu, nelaikykite to pataikavimu!) :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-06 10:21
pikta kaip širšė
Pasižymiu, kad perskaičiau, o kadangi nieko reikšmingo pasakyti neturiu, tai ir neplepėsiu ;-)
Planuoju ir toliau skaityti, tai čia turbūt ir svarbiausia, ane ;-))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-05 13:11
Aurimaz
Neblogai, tikrai. Aišku, galėčiau palinkėti šiek tiek sklandesnio stiliaus, bet tokie dalykai paprastai ateina su ilga praktika. Taip kad neužmesk rašymo ir viskas tik gerės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-03 14:50
tviska
Lietuvoje dar būna aspirantūra?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-02 22:51
Ventenra
Tikrai sudomino :) Linkiu sėkmės kuriant toliau!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-02 22:25
mint
žinai, labai įdomu :) kelios siužetinės linijos tikiuosi nesupainios
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą