Eksperimentas

Žiba svajonės. Malonumai. Kaip blizgės vilioja... Kabinasi į akis. Aštrūs kabliai įstringa gerklėje. Viskas, „kaput“. Pakliuvai, vaikuti. Praradai laimę. Nors atrodė, kad ją vejiesi. Praradai gyvenimą, nors manei, kad iš naujo gimsi.
Kodėl taip atsitiko? Nežinai. O aš žinau ne daugiau už tave. Esu kuklus, neprotingas stebėtojas.
O tu turtingas (nelaimėm, skausmais, lūkesčiais, svajonėmis) žmogus.
Atrodo, kad miršti. O pražūties akivaizdoje gimsta naujas (kokybiškas) žmogus. Būni laimingas – nukrenti, nusiriti evoliucijos laiptais į apačią. Tampi egoistiniu gyvuliu.
Ir vėl, iš pat pažemės, iš dumblo šauni į padanges. Tarsi gaivus oro gurkšnis – skaistus ir tyras...
Tu gyveni. Tu miršti. Tu myli. Tu nekenti. Tu klumpi. Tu atsitiesi. Laimingas ir kenčiantis. Viską pameni ir užmiršti. Tu – Niekis. Tu – begalybė.
Kaip iš tikro yra? Ar žinai? Aš ne.

Kambario draugus pažadino m. telefono skambutis. Jie tingiai pramerkė akis. Pasisuko ant šono. Klaidžiojantis žvilgsnis ieškojo skambančio m. t. (Jautėsi pavargę. Neišsimiegoję.)
– Kiek valandų? – Paklausė vienas.
– Nežinau. – Atsakė kitas, išlipęs iš lovos. – Kaip šalta. – Telefonas liovėsi skambėti. – Gal žinai, kur mobilus?...
– Ne.
– Gal kelnių kišenėje? Va. Puse vienuolikos.
– „Bliamba“.
– Kas atsitiko, vėluoji?
– Ne, mokytis reikia.
– Gerai sakai... Man taip pat reiktų.
– Egzaminai užknisa.
– Įjunk televizorių. – Vaikinas paklibino razetę. Televizorius sušnypštė. Po minutėlės trukdžiai liovėsi ir ekranas pasipuošė judančiais paveikslėliais.
– Kaip šalta. – Murmėjo rengdamasis. – Vis tik šalta...
– „Sušiktas“ barakas.
– Valgysi pašildytus ryžius?
– Ne, savo maisto turiu.
– Puiku, man daugiau loks. „Blemba“, keptuvė užimta.
– Ten mano...
– Reikia keptuvės... Pašildysiu, gerai?...
– Daryk, ką nori. – Vaikis čiupo keptuvę.
Nunešė į bendrą virtuvę. Įjungė elektrinę viryklę ir kt. Kažkas virė koldūnus. Godžiai apžiūrėjo verdamą skanumyną. Kai grįžo į kambarį, draugas išvirtęs iš „migio“ skaitė knygą.
– Negaliu pakęsti egzaminų. – Zirzė jis.
– Aš taip pat. Per sesiją numetu svorio. Paskui prisivalgau saldumynų, nuotaikai pakelti ir priaugu dvigubai. Nors viršsvoris manęs nejaudina. Kokį čia šūdą rodo?
– Čia komedija.
– „Bobiška“. Tokie filmai depresiją varo. Susidaro įspūdis, kad D. Britanijoje moterų gyvenimas nuobodesnis už nuobodybę.
– Čia komedija.
– Taip, labai nuobodi. Ji teršia kambario atmosferą.
– Dabar net rusai kuria serialą, panašų į šitą...
– „Žavios ir pavojingos“, net pavadinimas vėžį varo. Tokį filmą pažiūrėjęs impotencija savaitei susergu.
– Išjungsiu... Trukdo mokytis.
– O šūde, pamiršau tavo jovalą!... Turbūt jau pridegė.
– Einu parsinešiu. – Išeina.
Likęs vaikinas atsisėda ant lovos. Susimąstė. Netikėtai atėjusi mintis sugadino nuotaiką. Parašė žinutę. Mob. t. išsiuntė man nežinomu adresu. Atsakymo nesulaukė. Turbūt žinojo, kad nebus... Grįžo draugas.
– Prisvilo?
– Prisvilo.
– Nepyk.
– Gerai.
– Einu į „fakus“.
– Ką ten veiksi?
– Mokysiuos.
– Čia negali?
– Čia aplinka... „Pribezdėjau“, „sarmata“ uostyti.
– Čia „pašikai“ ir ten tą patį padarysi.
– Tu teisus, nuo savęs nepabėgsiu. Mano ryžių neliesk, vakare suvalgysiu.

Sutikau vieną simpatišką panelę. Įdomaus ji būdo. Suprasti, kodėl ir kaip ji elgiasi, nesugebu.
Pastaruoju metu daug flirtuoju. Mokausi bendrauti. Žaisdamas dažnai pasakau kokį „slidų“, „saldų“ komplimentą. Dažniausiai panelės pasimeta. Kartais išsigąsta. Kelias dienas tarsi vengia susitikti. Žvilgsnis praslysta abejingai. Iš esmės toks žaidimas, nors ir nerimtas, bet (tiesą sakant) gadina nervus, nes pastoviai reikia blefuoti.
Ši panelė elgėsi ypatingai. Tiesiai šviesiai pasakė, kad nenori girdėti komplimentų. Atvirai pasakius – pasimečiau. Kompleksai ir baimė privertė užsidėti kaukę. Nežinau kodėl, bet ji jautriai reaguoja į pagyrimus. Tarsi supykusi lieja neigiamas emocijas, išgirdusi saldų žodelį, skirtą jai. Viduje pabudo sadistas – mazochistas. Save kankinu ir ją erzinu gausa komplimentų. Ji pavaro mane, o aš specialiai jai kokią slidžią saldybę „pakišu“.
Stebina vienas dalykas. Ji su manim bendrauja maloniai tol, kol specialiai nepasakau to, ko ji nenori girdėti... O gal atvirkščiai. Jai patinka. Bet pažinodama save vengia... Saldžių nuodų. Aplinkos, kuri augina savimylą.
Gražiai bendraujame. Nusprendžiu, kad jau metas įpilti į ugnį alyvos... „Kokia tu graži“, pasakau. Laukiu, kas bus. Veidas persikreipia. Ji tarsi emociškai sprogsta... „Prašau tavęs daugiau taip nedaryk! Užknisai! Esu nustebintas ir suglumintas. Nežinau, kaip vertinti tai, kas įvyko, tai, kas vyksta. Gal derėtų paklausyti jos patarimo ir nustoti žaisti? Negaliu. Protas nebenori kvailioti. Sako: sustok. Nežinai, kokios gali būti tokio elgesio pasekmės!
Egoistas pabudo. Sužvėrėjo. Kažkoks vidinis mechanizmas paleistas. Grandininė reakcija. Mašina pati savęs negali sustabdyti. Nebent aplinkybės... Bet, tiesą pasakius, net nenoriu sustoti. Nors ir žinau, kad savo elgesiu galiu sukurti sau pražūtį. Saldybė vilioja. Ir Žmogus neturi jėgų atsispirti. Nebent visagalis likimas padarytų intervenciją į žmogaus sielą ir leistų pačiam žmogui pakeisti savo plėšrūnišką prigimtį.
Būna, kad „beždžione“ virtęs maivausi prieš save ir kitus. Apgaudinėju. Ir nebesuprantu, kur tiesa, o kur apgaulė.
Viskas susipynė. Noriu ir besaikio gašlumo, ir sakralaus, transcendentinio šventumo. Prieštaros plėšo vidų.
Nebežinau, kaip vertinti pasaulį ir save.
Kam toks sutvertas buvau?
Kam „tu“ tokia?...
Buvęs uošvis yra pasakęs: kad aš į gyvenimą žiūriu kaip į eksperimentų laiką. Pasakė priekaištaudamas, nes jo manymu sugrioviau jo dukters gyvenimą. Susinervinęs atsakiau: iš kur tau žinoti, kaip žiūriu į gyvenimą! Dabar manau, kad gali būti jo žodžiuose tiesos.
Nejaučiu didelio skirtumo tarp tikrovės ir vaizduotės. Kažkas tarsi ištrynė ribą tarp to, kas yra, ir to, kas gali būti. Tikrai, dėl to laimingas nesu. Dažnai klystu, painiojuosi, klumpu, kitus sugluminu savo keistu elgesiu.
– ... Kokios puikios tavo akys! – Aš.
– Eik „šikt“! – Ji.
Panelė susinervinusi, skubėdama nueina. Aš šiek tiek suglumęs. Kodėl tokia įdomi reakcija. Intriguoja. Azartas pakilo. Žiūrėsim, kas bus toliau.