Užsimeti šešėlį, šarvus
arba debesis
-
jei tik nori,
nusiimi visus juos
grįžęs –
tikras ir nuogas
prie
dviejų akių
atsagstytais kostiumais
iškabintais
vėdintis
išskaudėtom
sumiegotom
išsapnuotom
istorijoms
jau prisikeli
sulipęs
ir vėl kilnus
gali gimti iš naujo
kiekvieną rytą
nors net nesupranti
ir galvoji esąs tas pats
grūdas
cinamono
iš tikrųjų
nuriedi
vis į kitą patiekalą
be chemijos,
bet limpi prie lūpų
ir nepaleidi
nors sako –
be jos nebūna
tokios traukos:
d-Ar tiki?
Žana D‘Ark
prancūziškais bučiniais
išgliaudo sagas
kaip kevalus
tau nuo rankogalių:
turi tikėti
iki paskutinio kąsnio,
nors neprivalai –
su šešėliu, šarvais, debesimis
ir sauja riešutų
gali užsnūsti
Rytų eksprese
iš Paryžiaus į Vieną,
nubusti Stambule,
nustebint save
godžiais mozaikų vitražais
ir mimozomis
šeštą ryto:
vis į kitą patiekalą
panardinti lūpas savas
svetimus kąsnius pamiršti
skaičiuot
šuorus
vėjo
ir dulkes
ant palangės
po rašančiais pirštais,
nusibraukęs
liūdesio giją
nuo širdies –
pagyti bemaž netikėtai –
gali.
Pirksi bilietą
ar važiuosi zuikiu?