Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gyvenime pasitaiko dienų, kai didžiulis, abstraktus nuobodulys užpuola, užgula. Nėra ginklų „jį“ išgąsdinti, suluošinti, ar kaip nors kitaip įveikti. (Reikia iškentėti, kol praeis.) „Jis“ prasiveržia pro visas barikadas. Nušluodamas saviapgaulę. Pražūtingas ir beribis. Būnu pakraupęs. Drebu. Įtampa nervus drasko, kaip audra „kurėno“ bures. Bandymas nuvyti nuobodulį situaciją dar labiau pablogina. Jis, tarsi įsiutęs žvėris, ar tobulas, mąstantis padaras, dar stipriau suima. Tiesiog gniaužia kvapą. Gyvybė tarsi pasitraukia į šalį. Akys aptemsta. Džiaugsmas išblėsta. Parkritęs dūstu nuo dvasinio vakuumo. Tarsi gavęs smūgį į galvą apsvaigstu. Tada viskas aprimsta. Pagalvoju, kad viskas pagaliau baigėsi... Tik vėliau suprantu, kad siaubas tik prasideda. Desperatiškai bandau ištrūkti iš nevilties. Štilis. Būtis tyli, nejuda. Nebūties „koserė“ prasiveria. Spengianti, ausų būgnelius draskanti, tyla išsiveržė. Niekas neteikia džiaugsmo. Jokie pasilinksminimai nepraskaidrina akimirkos. Jokie žaidimai nenuveja nuobodulio. Nors kauk! Net kaukti nuobodu. Narkotikai, gėrimai, seksas tik pablogina viską. Dar nuobodžiau, dar nykiau.
Dūstu. Širdis stoja. Akys aptemsta. Prarandu sąmonę. Atsipeikėjau ryte. Egzistencinis niekis pasitraukė. Galiu toliau egzistuoti. Pasaulis vėl po truputį teikia džiaugsmą. Tik sąmonė liko pažeista. Ant pamišimo ribos. Šitiek išbūti be „oro“!
Kartais spėlioju: tokias akimirkas justi, ar tai palaiminimas, ar prakeikimas. Tiesą sakant, tuo klausimu turiu savo subjektyvią nuomonę. (Galite nesutikti.) Po išgyvento siaubo gyvenimas tampa mielesnis. Jausmai tikresni. (Meilė tikresnė.) Manau, kad į gerą... Visa tai. Nors, kai neganda ateina, cypiu iš skausmo ir baimės. Tuo metu galvoju, kad geriau „ji“ nebūtų atėjusi.

Anatolijus perbėgo gatvę neleistinoje vietoje. Buvo pusiaudienis. Mašinų judėjimas intensyvus. Kad nematytų, kokių pasekmių padarė avarinės situacijos sudarymas, Anatolijus, pasiekęs pėsčiųjų taką, skuodė kiek kojos neša, nesižvalgydamas. (Manau, kad realiai jo pažeidimas realybei jokios įtakos nepadarė.) Nubėgęs 100-tą metrų, pasislėpė parduotuvėje.
– Duok pinigėlį, – paprašė sena močiutė raudonu, išbrinkusiu veidu.
– Ko jums reikia? – Pasiteiravo A. neišgirdęs močiutės prislopinto balso.
– Noriu valgyti.
– Ko nupirkti?
– Ko negaila.
A. nupirko dvi pigiausias „daktariškas“ dešras ir pusę kepalo duonos. Sau nusipirko pusę litro medaus trauktinės.
– Prašau, – jis padavė senučiukei maistą.
Ji puolė bučiuoti rankas, bet vaikinas atatupstas atsitraukė. Ji nesureagavo ir pabučiavo duoną, kur prieš akimirką buvo A. ranka.
– Ateik čia, – prašė ji apsiašarojusi. Atkišo pamėlusias, sukepusias lūpas. Jis pasilenkė. Ji pabučiavo dešinį skruostikaulį.
– Tu supratai? – Klausė ji.
A. linktelėjo. Tarsi iš nusikaltimo vietos jis bėgo per senamiestį link senosios perkėlos. Diena buvo saulėta, graži. Norėjo pabūti prie jūros. Šiais metais dar nebuvo prie jūros. (Sausio – 29d.) Pakeliui nusipirko kelias rūkytas vištienos kulšeles. Laukdamas kelto, kuris turėjo atplaukti už 20-šimt minučių, valgė vištieną. Kaulus numetė ant ledo. Netoli ančių būrio. Antys sugageno ir pasitraukė nuo mesto kaulo. Po minutėlės dėl išėdų pešėsi jauna žuvėdra ir dvi juodos varnos.
Atplaukė keltas. Sumokėjo už bilietą. Atsirėmęs į bortą mąstė. Keltas išplaukė į marias. Netoliese stovėjo moteris su kūdikiu ant rankų. Anatolijus galvojo, ar sugebėtų išgelbėti vaiką, jei jis netyčia įkristų į vandenį. Pavienės ledo lytys braižė kelto šonus. Gal į vandenį užtektų naivumo įšokti, bet jėgų išplaukti vargiai... Taip mąstydamas pajuto, kad nori, kad laivą ištiktų katastrofa. „Tada jis visus išgelbėtų“. Viduj juokėsi pats iš savęs.
Išlipęs Smiltynėje, dviračių taku apie valandą kulniavo Preilos link. Stabtelėjo. Atsikvėpė. Iš kišenės išsitraukė užrašų knygelę ir rašiklį. Užsirašė kelis žodžius. „Nesijaučiu savo likimo kalviu. Jaučiu, kad esu įkaitusi geležtė, kurią kraipo ir formuoja gyvenimas, atsitiktinumo kūjis, likimo smūgiai. “
Kopose, po išvirtusiu medžiu, paslėpė butelaitį. Kišenėje turėjo binto (prieš savaitę padovanojo simpatiška vaistininkė). Aplink išvirtusio berželio bintu aprišo medžius. Planavo ateiti čia pavasarį, su kokia nors simpatiška panele. Papasakoti jai nebūtą butelaičio istoriją ir taip padaryti šaunaus jaunikaičio įspūdį... Netikėtai atradus „stebuklingą butelaitį“.
... Dar apie valandą žingsniavo pietų link. Pavargo. Saulė leidosi. Reikėjo grįžti. Perlipo kopą. Nusileido prie jūros. Jūra apie 100-tą metrų nuo kranto buvo sukaustyta ledo. Pačios jūros nesimatė, nes ją užstojo dviejų metrų aukščio ledo kopa. Turbūt nerami jūra laužė ledą ir sukrovė sieną, paslėpdama save nuo žeme ropojančių padarų.
A. smėlyje rado įdomios formos bangų mūšos nugludintą medžio šaką. (Parsinešęs namo rodė savo draugams ir sakė, kad tai drakono raktikaulis.) Jau buvo tamsu, kai Anatolijus grįžo prie kelto. Pūtė žvarbus vėjas. Žvejai nutriušusiomis, brezentinėmis kuprinėmis tempė į keltą žvejybos reikmenis ir laimikį.
... Viešuoju transportu važiavo namo. Anatolijus patogiai sėdėjo krėsle. Priešais stovėjo daili (kailiniuota) panelė, įsikibusi į turėklą. Anatolijus pasilenkė ir jos paklausė: „Koks jūsų vardas? “
– Atsiprašau...
– Koks jūsų vardas?
– Asta... O ką?...
– Nesupyk, Asta, už pastabą, esi labai graži moteris.
Ji sutriko. Žvilgsnis nuslydo į šalį.
– Ačiū, – padėkojo už komplimentą. Kurį laiką šypsojosi.
– Viso gero, Asta, – pasakė Anatolijus, lipdamas iš autobuso.
– Laimingai... – palinkėjo ji ir pasimetusi nenatūraliai nusisuko.
Grįžęs namo A. išgėrė karštos arbatos. Suvalgė porą sumuštinių su varške ir česnaku. Nuobodžiaudamas vaikštinėjo po kambarį. Paskambino pažįstamai panelei.
– Sveika.
– Labas.
– Kaip šiuo metu esi apsirengusi?
– Paprastai... Kodėl klausi?
– Tiksliau. Man reikia smulkmenų.
– Tu mane provokuoji...
– Kokios spalvos vyrauja tavo rūbe?
– Dabar... Žydra.
– Ar gražiai atrodai?
– Apie save negaliu taip sakyti...
– Ar šiuo metu esi viena?
– Su drauge.
– Kas gražesnė: tu ar ji?
– Nežinau, turbūt ji. Pasidažiusi...
– Sakyk, kad tu esi gražesnė ir aš patikėsiu.
– Negaliu.
– Pasakyk. „Esu pati gražiausia. “
– Negaliu... Na, gerai. Esu pati gražiausia.
– Ačiū. Tu nuostabi. „Ate“.
– Iki...
Pokalbis nutrūko. „Kodėl taip elgiuosi? Kam to reikia?.. “ Savęs klausė Anatolijus. Atsakymo nežinojo.
2016-12-14 09:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą