Demonas

Pasižiūrėjus į senovines pasaulio religijas, matome, kad daugelis paprastų žmonių, Absoliutą traktavo subjektyviai, pripaišydami Kūrėjui žmogaus atributus. Graikai, romėnai, vakarų religijos atstovai nesugeba suvokti, kad Absoliutas, besąlyginis, neapibrėžtas visatos atributais. Graikai ir romėnai prieš kelis tūkstančius metų atsisakė savo religijos ir priėmė Judaizmo idėjas. Viena iš judaizmo sektų išplito romos imperijoje ir po kelių šimtmečių tapo Imperijos religija. Nors ši sekta, primoje vystimosi stadijoje teigė apie Absoliutų Absoliutą, bet heleniškam protui tai buvo neapčiuopiama abstrakcija, todėl Absoliutui pripaišė žmogiškus atributus. Buvo sukurta apsurdiška Kūrėjo koncepcija: neabsoliutus absoliutumas. Helenas žiūrėdamas į stabą, jame matė žmogiškus atributus ir įsivaizdavo, kad už jų slypi transendentinė jėga. Žinojimas, kad Kūrėjas yra Absoliutus, be jokių atributų, heleniškos kultūros asmeniui nesuprantama. Iki šių dienų atsiranda asmenų, kurie naiviai, savo ydas ir privalumus prirašo Absoliutui.
Neapibrėžtumui suteigdamas aprašymą, išskiri jį iš kitų, ir tuo pačiu sunaikini Vienio idėją, atsiranda galimybė Daugiui. Todėl logiška, kad helenas yra stabmeldys, mąstantis, kad jo gyvenimą valdo dievai, pusdieviai, dvasios, demnai.
Per kelias minutes dangus apsiniaukė. Dideli sniego gabalai pabiro ant žemės. Susilietę su šlapiu paviršiumi sniego gabalas tarsi pranykdavo.
Virš užšalusios upės, ant tilto, stovėjo jauna panelė. Atsirėmusi į turėklus, apžiūrinėjo upę. Netoliese iš vamzdžio veržėsi į upę fekalijos. Toje vietoje ledas ištirpęs. Ten plaukiojo gulbių šeimyna ir būrys ančių. „Paukščių gripo židinys“, galvojo panelė.
Dangus akimirksniu praskaidrėjo. Snigti liovėsi. Pro vieno ar kito debesies kraštelį kyšteldavo saulės spinduliukas. Mergina žaidė mobiliuoju telefonu.
– Būk gera, leisk parašyti žinutę. – Paprašė vyriškis kariška apranga, nušiurusiais batais, suplyšusia kuprine, sužalota nosimi, purvinais dantimis. Ji pagalvojo.
– Gerai, – sutiko. – Diktuok tekstą, aš parašysiu.
Vyriškis nusimetė nuo peties kuprinę. Ilgai rausėsi joje.
– Diktuok, laukiu.
Jis išsitraukė užrašų knygelę. (Raudonu viršeliu.) Ilgai vartė.
– Va, šituo numeriu. Parašyk. Būk gera.
– Gerai. Diktuok, ką turiu parašyti.
– Rašyk. Jei nori susitikti... ateik prie „Delano“.
– ... Prie „Delano“.
– Toks restoranas, ji žinos. Rašyk, tik ateik viena. Aš stebėsiu.
– Viena.
– Jei ateis Viktoras, aš neateisiu. Ateik 16-tą valandą. Ateik viena. Jei neateisi, daugiau manęs... To nerašyk. Demonas. Aš – Demonas. Dabar šituo numeriu nusiųsk. Ir jei gali, palaukim, kol atrašys.
– Atsibodo. Imk pats paskambink. – Mergina surinko numerį. Padavė telefoną vyriškiui.
– „Blemba“. Nekelia ragelio. O, labas. Čia Demonas. Tokį dar pameni? Jo. Ateik šiandien prie „Delano“. Tik žiūrėk, kad viena būtum. Jei pamatysiu Viktorą, nepasirodysiu. Tu žinai. Nesinervuok. Baik rėkti! Tai ateisi ar ne? Užknisai. Ateisi ar ne? 16-tą val. „Davai... “ Ačiū tau, – padėkojo Demonas merginai, atiduodamas telefoną. – Mes dar susitiksim. Aš vienintelis šiame mieste su tokia kepure ir tokiu ženklu. – Jis pasilenkė. Ant kepurės parodė (esantį) ženklą... – Aš – Demonas.
– Supratau.
– Jei kokių turėsi problemų, tik pasakyk...
– Sutarta.
– Žiūrėk, čia aš. – Demonas atvertė užrašų knygelę. Parodė iškarpą iš laikraščio. Ten buvo jo nuotrauka. Po nuotrauka stambi antraštė: „KALINYS ATLIEKA ATGAILĄ SU BUTELIU VYNO“.
– Iki, – atsisveikino mergina.
– „Davai“.
Jis nuėjo. Panelė toliau žiūrėjo į užšalusią upę. Porelė pensininkų metė sudžiūvusios duonos „kriaukšles“ išalkusiems paukščiams. Kažkas atsiuntė žinutę. Rašė ta moteris, kuri ką tik kalbėjosi su Demonu. „Jei Demonas yra šalia, tegul paskambina. Turiu pasakyti jam kai ką svarbaus. Esmeralda. “ Mergina atrašė jai: „Su Demonu susitikom atsitiktinai. Dabar jis toli... “ Dangus vėl apsiniaukė. Šį kartą pradėjo lyti. Mergina atsistūmė nuo turėklo. Neskubėdama nužingsniavo. Eidama tyliai dainavo:
Nuo mergaitės negražios,
Negražios, negražios
Visos suknios išbėgios,
Išbėgios, išbėgios... ir t. t.