Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







  Namai yra mūsų sielų nušvitimas. Galima neturėti nieko: draugų, giminių, išsilavinimo, bet jeigu nėra tos vietos, vienintelės kertės, kur gali grįžti, dar vadinamos kūno ir sielos užuovėja, reiškia neturi visai nieko, tu neturi savęs. Kai esi mažas, gal ne tiek tau rūpi kur esi, nes matai tik tam tikras detales, dar nesupranti visumos. Tačiau lengvai pagalvoji, kad esi namuose, savo namuose. Kuo labiau augi ir tvirtėji, tuo labiau mąstai kas juose, kas lauks, kur ką pasidėjai, kaip sutiks. Žmogaus asmenybės branduolį sudaro jo namai. Namai praturtina estetinį pasaulio suvokimą. Nuo mažens žmogus auklėjamas namuose: vietoje, kuri formuoja jo tolesnius jausmus, supratimą apie aplinką ir kitus žmones. Sąvoka pilni namai – gražūs namai. Kuo namai pilnesni, juo įvairesnis ir imlesnis bus pats žmogus. Pilnų namų poveikis neatsiejamas nuo asmenybės. Tokie namai tarytum lagaminas ateities kelionei. Juk pirmieji bandymai suprasti gyvenimą įvyksta būtent namuose. Vaikas savo namuose lygina kas yra kas, jam iškyla vaizdai, asociacijos. Namuose žmogus lavėja, auga. Saugumo garantas – mylintys tėvai, seneliai, broliai, seserys arba kiti giminaičiai. Visi jie kloja pamatą namų dvasinei sveikatai. Gražiuose, nebūtinai prabangiuose namuose, vaikas turi turėti savo mažą pasaulėlį, tada jis bus laimingas. Jis auga laimingas, jei yra suprastas, jį supa globa, pagarba, teigiami dalykai. Toks vaikas visada noriai grįš į tuos namus, kurie jam atviri, kur juo tikima, kur jis praleido laiką lydimas gražiausių prisiminimų. Namų sienos, tegul net auksu dengtos, bet šaltos, jeigu čia gyvena mažai jaučiantys, nesuprantantys, žeminantys vieni kitus asmenys, vadinasi, čia nesinorės būti, nesinorės glaustis prie jų, o tokios vietos ir namais nepavadinsi. Kita vieta, mažiau atskleista, gal jaukesnė ar mielesnė taps namais ir už tikruosius namus brangesnė. Taip dažnai nutinka, kai žmonės vieni kitais besigėrėdami, begyvendami kartu, vieną dieną staiga vienas kito ima nebematyti. Gal iš nepagarbos arba pykčio, ima nepaisyti, nesiklausyti, negirdėti ir pamiršta pakurstyti namus gerumu, šiluma, kambarių sielas saugoti. Tada viskas užberiama užmaršties dulkėmis ir namuose nebelieka nieko švento, vien susikaustymas, tyla ir net neapykanta. Paskui nėra laiko niekam: sau, vaikams, aplinkai, darnai, maldai, gyvūnams, pareigai. Toks buvimas name - tik nakvynė, o vakaro sutikimas vienas blyksnis, kur nežinia kam visi susirinko ir dabar neaišku ko laukti, nes visi visiems svetimi... Panašus klimatas yra niekinis ir be jokios ateities. Tai kam tada svajota, laukta, kurta, įdėta, galvota, spręsta. Kažkas turi nutraukti tylą, praplėšti voratinklius, priminti dėl ko esame, kam gyvename ir kam mes reikalingi.

   Vaiką supanti aplinka dažniausiai lemia jo gyvenimą – būsimus namus. Kad jis būtų sėkmingas jam būtini ne tik pilni namai, bet ir turtingi namai. Nebūtinai pinigine išraiška turtingi! Jam reikia: vietos žaidimui, svarbiam santykiui su žaislais. Vieta prie stalo nemažiau svarbi kaip ir jaukus patalas. Nepaprastas - jautrių mamos ar močiutės rankų darbo apklotas, priklausantis tik jam vienam. Vaikui reikia šiltos, minkštos pagalvės su vilnoniu meškiuku pašonėje. Jam reikia namų šviesos: dainų, lopšinių, muzikos, kurią jis girdės ir vis turtins save, esamus namus, ateities namus. Jam reikia nuolatinės dienotvarkės, ilgam nesikeičiančios, be jokių stiprių, neigiamų staigmenų. Dar jam reikia gerų žmonių šalia savęs, bent vieno draugo, kuris padėtų suprasti, leistų būti savarankiškam, pamokytų pažinti. Žmogaus aktyvumą namuose lemia keli kriterijai: namų aplinka, namų daiktai, spalvos namuose, saugumas, tėvų meilė. Jis mato, suvokia, supranta, kad tai labai svarbus, gal net svarbiausias gyvenimo taškas. Išreikškime kas gražiausia mūsų namuose. Kas turi ypatingą, išskirtinę prasmę:  gal atminimai, prosenelių palikimas ar augalai, mieli mažmožiai, tradicijos... Gal buvimas kartu yra ta laimė ir džiaugsmas?

   Namai ugdo savarankiškumą, mokomės atlikti beveik viską, išryškėja pirmieji gabumai įvairiausiai veiklai. Namuose vyksta pirmosios mūsų pamokos, lyg atidarydami vartus į pasaulį - namai mus paruošia kelionei. Juo tvirtesni, doresni, dėmesingesni ir tikintys tėvai – tuo vaikas stipriau perima vertybes, tai ką mato, ką jaučia iš savo šeimos. Šeimose, kuriose pabrėžiami namai kaip gėrio buveinė, gerumo niša – vystosi daug drąsesni vaikai, jie yra protingesni, skaito knygas, bendrauja, būna kūrybingi. Tėvai vertindami,  puoselėdami savo namus tai perteikia vaikams, kurie taip pat norės gražinti, tvarkytis, rūpintis namų švara ir darna. Ar mokame branginti tai ką turime?  O gal gyvename šiaip sau tik egzistuodami, nevertiname kitų indėlio ir triūso? Nesvarbu ar mus gaubia namas, daugiabutis, o gal kaimo troba, turėtų būti aiškus, motyvuotas pajautimas, kad tai mano namai, aš gyvenu, saugau juos ir jie mane saugo. Išoriniai dvasiškai švarių, jaukių namų požymiai yra vidinė harmonija ir jaukumas. Ten gyvena protingi žmonės, tvarkingi, šviesūs, nepertekę daiktais, dėvintys švarius apdarus, išsiskiriantys vidine šviesa, jie mandagūs, šypsosi. Netvarkingi namai – didžiausia bėda, vidinis pusiausvyros praradimas. Todėl reikia mokyti vaikus, kad tik gražiuose namuose – sveiki žmonės ir tik tokie žmonės bus laimingi. Apsileidėliai, apskretėliai, nors ir vadina save žmonėmis, tūno dulkėtose landynėse ir nevertina nei savęs, nei kitų, pateisina savo tinginystę. Pilnuose, geruose namuose, jeigu juose būna vaikai, neturi klestėti slogios nuotaikos, niūrūs tonai. Mes neturime savo mylimuose namuose jaustis nelaimingi, nes namai yra mūsų brangenybė ir šiluma, kurią skleidžiame pasauliui. Mums labai reikia namų, o ypač jų reikia vaikams, kur jie gauna gėrio supratimą. Deja, kai kurie tėvai nesupranta kaip žaloja vaikus sakydami, jog čia ne mūsų namai, čia laikini namai, mes neturime namų, paskui turėsime savo ir taip toliau. Ir dar prideda, kad to neliesk, tai negalima, šito nedaryk, nes mes laikinai. Tarsi negyventume dabar, lyg nebūtume žmonės verti namų, nebūtų šiandienos. Taip sakydami jie nebrėžia ribų, o vaiką stumia į prapultį. Kyla klausimas, o kur to vaiko namai? Toks vaikas augs pasimetęs, vis tų namų, tikrų ar įsivaizduojamų laukdamas. Jis nežinos kur jo atrama, nes jo tėvai patys nežino kur esą ir neturi pagrindo po kojomis. Kur vaikui žaisti, mokytis, draugauti? Dažniausiai minėtų tėvų vaikai taip ir nesulaukia savo namų – visą gyvenimą jie atkakliai ieško, o radę gali net nepatikėti, kad surado ir būna nebeturi pojūčio, kad čia yra jų namai... Todėl tėvai ir yra vaikams pirmieji namai, kuriais vaikas visada gali pasikliauti, ir turėtų jais tikėti, kur jis nebijotų kalbėti, kur būtų laukiamas ir išgirstas. Gimus vaikui tėvai galėtų nors kuriam laikui užmiršti savo egoizmą ir ypač savo didįjį aš, ir tik viena jiems turėtų rūpėti: tvirti namai savo vaikams. Tegul namai bus vieta, kur mes galėtume išgyventi tik teigiamas emocijas. Kur mes būtume padrąsinami, palaikomi, suprasti, išklausyti. Užaugę ir mes tapsime gerais arba prastesniais tėvais, nes mes vaikus auklėsime taip kaip auklėjo mus. Geroje, dorovingoje, darbščioje šeimoje niekada neužaugs blogas žmogus, nebent koks netinkamas įvykis išvestų jį iš kelio... Jis nebus dvasiškai nebrandus ar apsileidęs. Bet jeigu jis augo namuose, kur deramai elgėsi suaugę, vienas kitą gerbė broliai ir seserys, buvo palaikoma tvarka aplinkoje – tai tam vaikui visą gyvenimą nieko nestigs, jis bus ramus, galvos kaip džiaugtis ir džiuginti savus. Todėl statykime namus savo mažose širdyse, pasikliaukime mylimų žmonių pavyzdžiais.

Esė skiriama filosofo, psichologo, mokslininko, dėstytojo Vincento Žemaičio atminimui. 

2016-12-08 08:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-15 14:42
llegenda
Tiesą sakant, akimis tik permetu esė tekstus. O reiktų įsigilinti kada. Sakinį po sakinio ištraukti paviršiun. Ir plaukti toje sakinių jūroje. Matomai čia per daug didaktikos, kad pasijuntu pradinių klasių mokiniu. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-14 10:46
Luttute
Teorija lieka sausa teorija, kol nepateikiami konkretūs, gyvenimiški pavyzdžiai. Skaitytojas lengviau įsigyvena ir netgi priima kaip asmenyb4s tobulėjimo moto. Ar atvirkštinės nuostatos veikiamas - ima priešgyniauti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą