Sniegas

Ko gero, atėjo metas depresinei fazei –
Dar vakar vyravusi spalvų įvairovė,
Kurios turtinga tikrai nepavadintum,
Šiandien numenko iki kelių atspalvių,
Dominuojant nespavoms: juodai ir baltai,
Gausiai priveisusiom benkartiškos pilkumos.

Sniego paviršiuje net neįgudęs pėdsekys
Atpažintų kačių takus. Jie sujungia
Nebenaudojamus išdaužytus šiltnamius su
Nebenaudojamais sandėliukais, autochtonų
Švelniai vadinamus skladukais.
Prasilenkiant su kačių globėja sugurgia pilvas.

Prisimenu pasakojimą apie kaimo keistuolį
Ulioką, kuris vaikščiodavo tik savo takais,
Nešiodavo tik savo pasisiūtus rūbus
Ir nemėgdavo vaikų. Ko gero, šiandien
Jam būtų diagnozuotas autizmas
Perpus su puikiais išgyvenimo įgūdžiais.

Būsiu anam gyvenime kažką čia nužudęs:
Vis traukia sugrįžti. Be jokios aiškios
Priežasties, be jokio dėsningumo. Katės
Numyža automobilio bamperį – negudrus
Jų kvapų paštas, negudri katiniška žinia:
Po šia mašina žiemą būna šilta.

Be abejonės, depresinė fazė ima viršų:
Darbas atrodo didžiausia kvailystė,
Kaip ir santuokos sakramentas, kaip ir
Jaunesniosios mokslinės bendradarbės
Rūpestis benamėmis katėmis,
Kaip ir sniegą nuklojusios liepų sėklos.

Daugel vasarų ir žiemų praėjo nuo to laiko,
Kai pirmąkart atkakau iki šio parko
Sunkiu sudedamu dviračiu „Desna“.
Žavėjo kriokliai ir riešutmedžiai, atodanga
Ir šiukšlinas skardis. Sargo namelis ir seni
Maumedžiai. Tik kačių čia šitiek nebūta.

Daug ką domina egzistencinis kodėl?
Gi man įdomu, kiek dar kartų bus leista
Atvykti čionai. Ar išties ši vieta yra toji,
Kur dėdės su frakais ir prijuostėm
Parko rūmuose bando žvėrį iškviest?
Ir kiek jie dar šauks, kad išgirsčiau.