16 mm

Kuo ilgiau teka upė
tuo greičiau lekia mano laivai
leidžiami nuo kranto
vakarais
naktimis su žibintais
dienomis
ir rytais
kai apniukę
ir rūkas bei rasos
lanksto jų šonus

kuo ilgiau
žiūri nuo kranto
tuo labiau nori
įmerkti kojas
vėl
įšokti
sušukti
sušlapti
kaip kadais

kai užteko drąsos
žengti žingsnį į priekį
net jei paskui -
šešiolika jų atgal

na tai kas,
juk vertėjo,
net kai perštėjo –
bent pabandei,
tuo pačiu vandeniu
gydeis paskui
po nudegimų,
po tų šešiolikos
žingsnių.

Atgal:

po saulėlydžių
ir saulėgrąžų žieduose
išskaptuotų paveikslų.

Rašaliniais parkeriais
surašytos istorijos
apie buvusius
ugninius ir išjaustus
širdies dūžius
išspjaudytą lavą
ir srūvančią harmoningą tylą,
kai dviese sudėję galvas
be žodžių užmigdavom
už užuolaidų
savo trapumo –

neskaitau jų,
nors prisimenu,
iškrenta kartais dar
minčių ekrane
filmo nuotrupos
kaip ir nuotraukos,
suslėptos stalčiuose –
sukrutina lūpas
ir gali pasakoti,
bet bandai
netarti nei žodžio

apie save,
sau,
kitiems –

juk šitiek grožio
pilnas tavo dangus,
žiūrėt ne į stalčius,
į jį,
prie tos upės

atsigulus
su žemės jėga ir mintim,
be 16 milimetrų kino juostelės,
delnais atvirais,
širdim išsisupusia lig pat debesų –

o kai naktis atsagsto
savo apsiaustą,
susisupus į jį
jau vis vien –
tie scenarijai,

kokia laimė
taip žvelgt į gelmes
ir žinoti, kad viskas –
daugiau nebeatsakai,
nebesirenki,
nespėlioji:
žiūri,
žaviesi ir tyli.

Apie save.

Sau,
kitiems.