Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Lukas

Vakare, apie aštuntą, mus paėmė Deividas, nors jo namai ir nebuvo labai toli nuo mūsiškių. Tiesiog Lenai apsireiškdavo tikrų tikriausia psichozė, vos tik pagalvojus, kad teks iki Deivido namų eiti pėsčiomis su savo bateliais, kurie atrodė taip, tarsi ją kas nors kankindamas prie kojų būtų pririšęs dvi lazdas. Lena vis skundėsi, kad ji nenori, jog tie sveiku protu nesuprantami batai sušlaptų, tačiau jie tikriausiai tokie nepatogūs, kad pačiai nesinorėjo nė žingsnelio žengti. Ir kodėl merginoms apskritai reikia tokių gyvenimo išbandymų?
Tačiau Deividas visad jai nusileisdavo ir niekaip nesuprasdavau, kodėl. Deividas man patiko ir tikriausiai ne vien dėl savo žaidimų sistemos namie. Jis visada išlikdavo ramus ir niekad nesiožiuodavo kaip Lena, kartais net pašiepdavo ją, tačiau taip gerai, jog ji to nė nesuprasdavo. Neatsimenu, kodėl pats niekada gerai nesutariau su Lena, bet tikriausiai todėl, jog ji buvo viena iš tų tuščių merginų, kurios stengiasi visiems patikti. Todėl ji manęs ir nemėgo, nes aš nemėgau jos. Nė neįsivaizduoju, kodėl kaip tik ji turi būti Stelos geriausia draugė ir Deivido mergina, rimtai, negi jie akli?

Bet šiandien vos pažiūrėjęs į Stelą, pasijusdavau kaltas. Ji dabar mažų mažiausiai nori į šitą vakarėlį, nors nieko nesakė, nė mažiausio žodelyčio prieš, tokia jau ji yra, niekad nenorės nuvilt kitų. Tačiau šią popietę jaučiausi taip, jog dar niekada per visą savo gyvenimą nebuvau taip susimovęs. Aišku, nuolat pametu namų raktus, skėčius ir panašų šlamštą, tačiau dar niekada nepraganiau nė vieno šeimos nario. Iš karto pasidarydavo bloga prisiminus, o tą akimirką norėjosi bėgti paskui Stelą į mišką ir ten pat atsigulus užsikloti samanomis. Tačiau Stela jį rado, ji rado Gabrielių ir dar kartą ištaisė tai, ką nuolat pridirbdavau. Ir nors ji daug kartų po to sakė, jog aš nekaltas ir pats norėjau tuo tikėtis, vos pamačius Stelos veidą vis iš naujo suprasdavau, kad šiandien gerokai susimoviau.

- Nagi, Stela, pralinksmėk, - Lena pagaliau baigė maliavotis prieš veidrodėlį, kurio paskirtis automobily tikrai buvo kitokia. – Aš pati būdama Gabrieliaus metų niekam nieko nesakiusi išėjau į parduotuvę, nes mama man nedavė saldumynų.
- Ei, o aš kažkada užmigau įrankių pašiūrėj ir mano tėvai jau buvo pradėję ieškoti kūno prie ežero ir upės pakrančių, tad patikėk, tai ne prasčiausia, kas galėjo atsitikti.
- Žinau, tačiau jaučiu, jog turėjau apie tai pasakyt tėvams, bent jau mamai.

Ak taip, nutarėm kol kas niekam nieko nesakyt, bent jau iki rytojaus, nes tada tikriausiai vakarėlis šiandien mums būtų pasibaigęs. O gal ne, nors Lena tikriausiai kokias porą valandų įkalbinėjo Stelą, kad tik tai nenutiktų.

- Pasakysit rytoj, juk Gabrieliui viskas gerai, - nerūpestingai leptelėjo Lena vėl šukuodamasi plaukus.

Ir kaip ji pati sau nenusibosta?

- Žinau, bet kai kas vis dar kelia nerimą.
- Kad kažkas galėjo Gabrielių paiimti iš kambario? – paklausė Deividas ir įsuko į savo gatvę. – Skamba kraupokai, kaip viena iš tų siaubo istorijų apie vaikų grobikus pamiškėse.
- Baik, Deividai, Gabrielius išėjo pats, juk jis darosi didesnis ir stipresnis, tad tikriausiai pats sugeba atsidaryt duris, tik dar niekas to dar nepastebėjo. – Lena laikėsi šios teorijos atkakliai ir kad ir kaip jos nemėgčiau, taip pat norėjau tuo tikėti.
- Bet jis vis kalba apie kažkokį berniuką ir šunį, nežinau, kažkaip viskas pernelyg susipainioję. – papurtė galvą Stela.
- Kiek žinau iš savo psichologijos pamokų, tokio amžiaus vaikai kaip Gabrielius susigalvoja sau įsivaizduojamų draugų. Tikriausiai ir jis dabar turi vieną, o gal tas turi ir šunį. Juk patys turit Setą, tad veikiausiai todėl ir kitas berniukas turi šunį. O gal jis tiesiog kalba apie Luką ir Setą?
- Nežinojau, kad taip domiesi psichologija, - nusijuokė Deividas ir išjungė automobilio variklį.
- Kodėl visi galvoja, kad aš tokia kvaila?

Prikandau lūpą, jog sulaikyčiau dar vieną savo sąmojį apie Lenos smegenis, kuris dabar nelabai patiktų Stelai, nenorėjau jos dar labiau liūdinti.

- Kad ir kaip ten būtų, miškuose yra vilkų, - tyliai tarstelėjo Stela jau mums lipant iš mašinos. – Ir vienas atsidūrė pernelyg arti mūsų namų.
- Juk pati sakei, jog nesi tikra, ar tikrai jį matei, - mestelėjo Lena.
- Taip, bet..
- Ką jau darysi, juk ir jiems reikia kur nors gyvent, - gūžtelėjau pečiais. – O tuo tarpu tu dar kartą išgelbėjai pasaulį ir mano kailį.

Ir ne paskutinį kartą šį vakarą.

Stela

Niekaip negalėjau susikaupti. Viduje maišėsi nerimas ir kaltė, kurią vis priminė tėvams nepapasakoti popietės neramumai. Žinau, būtų kvaila, tačiau jeigu tik galėčiau, tuoj pat jiems paskambinčiau ir papasakočiau, kas šiandien nutiko. Ne todėl, jog bijočiau ką nors nuo jų nuslėpti, tiesiog jaučiau, kad jie privalo pasisaugoti, jog šis nežinojimas gali įtraukti juos į didžiulę bėdą. Tačiau vietoj to tik išsirengėm pas Deividą ir tikiuosi, kad mama paklausė mano patarimo užsirakinti visas duris ir palikti lauke šviesas. Norėjau tikėti, kad viskas, kas šiandien įvyko, buvo tik nelemtas atsitiktinumas, tačiau vos tik tai pripažindavau, iš karto suprasdavau, jog pati sau meluoju. Tad teliko šypsotis ir nepamiršti su visais pasisveikinti, kol iš tiesų tik bandžiau kuo greičiau apskaičiuoti, kokiu metu neatrodytų pernelyg keista grįžti namo.

- Na, Lukai, visa įranga viršuj, - mostelėjo Deividas. – Galėsi ten užsiimti, tik turėsi pirma man padėti nunešti kolonėles apačion.

Lukui nereikėjo nieko atsakyti, vien jo sužibusios akys reiškė didžiulį pritarimą.

- Žiūrėk, kas atėjo, - entuziastingai sušnibždėjo Lena taip, kad vis tiek pusė buvusių aplink mus ją išgirdo. – Einam, greičiau.

Nebeturėjau kur trauktis, nes Lenos rankos staiga pavirto tvirtais spąstais, o pagalbos iš aplinkinių ten nesitikėk. Atkalbinėti jos taip pat nepavyko, visi mano argumentai atsimušdavo kaip į sieną. O ir mūsų tikslas taip pat mus greitai pastebėjo.

- Sveikos, merginos, gražiai atrodot. – Matas niekada nebūdavo vienas, ir dabar jį supo būrys žmonių, kuriame atpažinau tik kelis vaikinus iš jo ir Deivido futbolo komandos.

Dar niekada taip nenorėjau būti nematoma. Arba tuoj pat grįžti namo.

- Taip ir galvojom, jog tave čia pamatysim, - pradėjo čiauškėti Lena. – Ir sveikinimai dėl paskutinio laimėjimo, tik tu ir Deividas išvedėt komandą į priekį.

Jau seniai buvo aišku, kad niekad nebūsiu tokia kaip Lena. Niekada negalėčiau taip prieiti ir pradėti kalbėti apie bet ką, apie orą, sportą, nusibodusius mokytojus ir vis tiek būti mėgiama. Man mieliau patikdavo laikytis šešėly ir stebėti. Gyvenimas čia ir dabar niekada neatrodydavo tikresnis negu tas kitas, galvoje.

- Stela, gal nori išeiti į terasą? Čia gana karšta, ar ne? - Matas pasisuko į mane, o Lena stumtelėjo mane jo pusėn pati užimdama Mato vietą grupelėje, nors kai kurios merginos jau laidė žaibus mano pusėn.

Vargeli, laukia tikrai ilgas vakaras.

Deivido namai taip pat turėjo terasą galinėje namo dalyje, kaip ir mūsiškis, bei sodą, kuris baigėsi mišku. Šiame rajone visi namai iš tiesų buvo pastatyti labai panašiai, jie turėjo susilieti su gamta ir suteikti žmonėms ramų prieglobstį, nors iš tiesų daugelis skųsdavosi dėl uodų vasarą ir prasto telefono ryšio.

- Gražu tiesa? – pasakiau užvertusi galvą į dangų, kuriame spindėjo kelios ankstyvos pavasario nakties žvaigždės.

Galėdavau į jas žiūrėti taip ilgai, kol paskausdavo kaklą ir pamatydavau visą jų spiečių, milijonus kitų pasaulių, kurie buvo taip toli nuo manojo.

- Visai nieko. – Matas pasisuko į mane. – Matei paskutines mano rungtynes?
- Gaila, susikirto su jojimo pamoka. Bet kitą kartą turėtų pavykti, - nors nelabai buvau dėl to tikra.
- Nieko tokio, - nusijuokė jis. – Ką nors suplanavai atostogoms?
- Tikriausiai būsiu namie, nieko ypatingo. Tu?
- Taip pat, neskaitant treniruočių. Treneris veikiau jau mus į kosmosą išskraidintų negu duotų paatostogaut.

Matas ir Deividas buvo geri draugai ir anksčiau aš jų net neskirdavau vienas nuo kito. Matas turėjo poilges kaštonines garbanas, kurios taip visoms patiko ir tokias žydras akis, kokias dažniausiai turi kūdikiai, o kol kas ir Gabrielius. Visada manydavau, kad Lenai baisiausiai patinka Matas, tačiau Deividas taip niekada ir nedingo iš Lenos akiračio. Deividas buvo optimistas, visada pastebėdavo šviesiąją pusę ir nuo jo veido niekada nedingdavo šypsena. Matas buvo šiek tiek kitoks, tylesnis, o kartais net pagaudavau jo apsiniaukusį žvilgsnį įsmeigtą kažkur į tolį. Tačiau jis gerai žaidė futbolą, o jo tylumas ir paslaptingumas beveik visas mokyklos merginas varė iš proto. Tuo tarpu man tesinorėjo jį palikti ramybėj, ko tikriausiai iš visų troško ir jis pats. Įsivyravo gana ilga pauzė ir aš supratau, jog turėčiau ką nors pagaliau pasakyti.

- Sako miškuose atsirado vilkų, - keisčiau pokalbio pradėti nė negalėjau ir pati sau vėl sužadinau nerimą.
- Tikrai? – Matas įbedė žvilgsnį į tamsią sieną priešaky, kuri turėtų būti miškas, tačiau dabar viso labo tebuvo juoda uždanga. – Nieko negirdėjau.

Gerai, jam visiškai neįdomu, supratau. Tarsi jis nė nebūtų išgirdęs, nors jo akys klaidžiojo pamiške, tarsi norėdamos patvirtinti mano žodžius.

- Gal ką nors pati matei? – jis tarsi nubudo iš stingulio.
- Ne, tik tėtis skaitė laikrašty, - automatiškai pamelavau. – Pati sužinojau tik šiandien.
- Taip jau būna su tais vilkais, tai atsiranda, tai vėl prapuola. Gal jau nori grįžti vidun?

Tačiau staiga ant mūsų kritusi gelsva šviesa iš virtuvės aptemo ir sekundę pasijutau tarsi ant galvos būtų užkritęs juodas maišas. Akys greitokai apsiprato su tamsa ir atsigręžusi užverčiau galvą viršun – visas namas skendėjo tamsoje, tarsi būtų nusprendęs užmerkti visas savo akis ir užmigti. Iš namo vidaus jau pasigirdo murmėjimas, o kambario gilumoje žmonės pradėjo gąsdinti vieni kitus, tad pro visą tą balsų maišalynę sunkiai susigaudžiau, jog šalia atsidūrė Lukas.
- Kas per nesąmonė, - murmėjo jis šviesdamas savo mobiliuku. – Jeigu nebus elektros, tikrai čia nepasiliksiu.
- Viskas gerai, viskas gerai, - milijonus kartų kartojo Deividas braudamasis per būrelius, aplietus vaiduokliškai žydros telefonų ekranų šviesos. – Tik saugiklius išmušė, tuoj sutvarkysim.
- O manęs tai tikrai vienos čia nepaliksi. - Lena pagaliau nusispyrė savo garsiuosius aukštakulnius. – Nė nemanau laukti čia viena tamsoj.
- Juk namas pilnas žmonių, - nusijuokė Deividas. – Ir Stela čia pat.
- Kur saugikliai? – paklausė Matas, kai Deividas ir Lena pagaliau prasibrovė į terasą.
- Turėtų būti skydelyje, prie garažo sienos.
- Mes einam kartu, - pasisiūliau supratusi, kad pokalbio temos su Matu šiam vakarui tikriausiai jau išsisėmė.
- Aš irgi eisiu. – Lukas išėjo į priekį. – Nagi, ko laukiat?
- Kuo daugiau, tuo linksmiau, - Deividas iš kažkur jau buvo ištraukęs lauko žibintuvą. – Ką gi, einam.

Deivido namų sodas buvo kiek didesnis už mūsų, tačiau jame jie augino vaismedžius ir kitus dekoratyvinius krūmelius, kurie buvo tarsi miško atspindys, tik sutvarkytas, suvaldytas žmogaus ir ne toks chaotiškas. Saugiklių skydelis buvo už namo ir pritvirtintas prie garažo sienos, o miškas plytėjo tik už kelių žingsnių, iš pradžių pasitikdamas retais medžiais ir galop užleisdamas tankią krūmynų ir susiraizgiusių šakų sieną. Deivido tėvai jokios tvoros neturėjo, miškas buvo susijungęs su jų galiniu kiemu.

- Štai kas atsitinka, kai leidi žaisti Lukui tuos kvailus žaidimus, - kol Deividas ir Matas kuitėsi pašiūrėj, Lena trypčiojo vietoje iš šalčio, nes paliko savo švarkelį viduje, stovėjimas be batų taip pat nepadėjo įveikti vėsokos nakties.
- Ei, aš tik dar rinkausi žaidimą. Tai tu čia kalta, tu ir tavo kvaila muzika.
- Pataisyta, - šūktelėjo Deividas ir namas nušvito, vėl atsimerkė, o iki mūsų atsklido laimingi šūksniai. – Tik nė neįsivaizduoju, kodėl tai atsitiko.
- Gal..
Tačiau Lukas nebebaigė savo sakinio. Jis įsižiūrėjo į mišką, į mįslingą erdvę plytinčią ranka pasiekiamu atstumu.
- Negali būti, - papurtė galvą ir atsigręžė į mus. – Žmonės, darykit ką norit, bet tik nejudėkit. Nė vienas.

Prie garažo sienos buvo pakabintas šviestuvas, tačiau jo skleidžiama pilkšva spalva buvo silpnoka, skirta tik tamsią naktį surasti kelią ar perspėti galimus plėšikus, kad šeimininkai namie. Šį vilką šiandien mačiau nebe pirmą kartą, o jo aukso blyksniais šviečiančios akys blizgino į mūsų pusę. Jis lėtai, atsargiai, bet ryžtingai išėjo iš krūmyno, kol galiausiai sustojo ir urgzdamas palinko ketindamas pulti.

- Negali būti, - sušnidždėjo Lena tvirtai įsikabindama į Deivido ranką. – Jis juk negali pulti tokio būrio žmonių.
- Gali. Ir puls, jeigu nepaklusit.

Šis balsas nepriklausė nė vienam iš mūsų. Nepažįstamojo balsas.

Lukas

Norėjau žengti į priekį ir geriau įsitikinti, jog akys manęs tikrai neapgauna, tačiau Stela pati žengtelėjo į priekį ir lėtai, bet stipriai atbula ranka stumtelėjo mane tolyn. Bet vis tiek galėjau juos matyti, o dar geriau girdėti, nes vilkas vis nepaliovė urgzti ir pasišiaušęs stovėjo taip arti, jog laisvai galėjo vienu šuoliu vieną iš mūsų užpulti. Rodos, jis klausė to kito, tiesą sakant žmogaus, kurio, jeigu ne menka pašiūrės šviesa, būtų neįmanoma net įžiūrėti. Jis buvo apsirengęs visiškai juodai, turėjo gana keistą ilgą juodą apsiaustą ir net mūvėjo juodomis odinėmis pirštinėmis. Buvau įsitikinęs, kad anksčiau niekur jo nebuvau matęs, o jis atrodė ne toks jau ir senas, gal tik pora metų vyresnis už Stelą, nors su ta trumpoka kelių dienų barzda jis tikrai norėjo atrodyti vyresnis, triukas senas kaip pasaulis.

- Kas čia per nesąmonė, - drebančiu balsu sušnibdžėjo Lena ir dar tvirčiau įsikabino į Deividą, Matas stovėjo kaip tik už jų, o mes iš už šono ir Stela buvo arčiausiai šios beprotybės.

- Ką gi, žiūrėkit, kiek čia jūsų susirinko, - sarkastiškai kreipėsi jis, o jo akys, rodos, negalėjo paleisti Stelos.
- Privalai tuoj pat iš čia dingti, - Deivido balsas tapo grėsmingas. – Čia privati valda ir jeigu nori išvengti nemalonumų, patariu tau čia nebeslampinėti.
- Nelabai mandagu, - papurtė galvą nepažįstamasis. – Bet tiek jau to išeisiu, nors pirma pasiimsiu princesę.

Mane tiesiog nupurtė pamačius, jog jo akys nepaleidžia Stelos, tačiau tai pastebėjo jau visi. Stipriai įsikabinau į Stelos ranką, norėjau ją patraukti kiek įmanoma toliau nuo šios velniavos. Tas keistuolis turėjo omeny Stelą, jis norėjo ją pasiimti.

- Stela, jis maniakas, kuris turi prijaukintą vilką, o tai net nėra legalu..
- Lukai, būk geras patylėk.
Jo akys staiga nukrypo į mane.
- Nepaneigsi, nuostabią šeimynėlę tau surinko, Stela.
- Tu jį pažįsti? – staiga pasisuko Lena į mus.
- Ne, - papurtė galvą ji, nors kažkas jos žvilgsnyje man išdavė, jog ji pati tuo nebuvo labai tikra.
- Jau sakiau, - Deivido balsas vis dar neprarado tvirtumo, nė nežinojau, kad jis gali būti toks piktas. – Grįšk ten, iš kur ir atsiradai.
- Ir grįšiu, bet pirmiausia pasiimsiu merginą su savimi. Užteks žaisti. Tu, - mostelėjo galva jis į Stelą, - eisi su mumis.
- Gal tau su galva negerai, niekur ji neis..
- Lukai, būk geras, - Stela nenorėjo jo provokuoti, tačiau ji bijojo, supratau tai vien iš to, kaip stipriai sugniaužė mano delną savajame.
- Stela, šis vyrukas juk kažkoks maniakas ir niekur tu su juo neisi..

Varge, negi aš čia vienintelis sveiko proto turintis žmogus? Deividas įdėmiai stebėjo atvykėlį, Lena slėpėsi už jo, o Matas dar atokiau stovėjo už jų nugaros, tarsi nė nebūtų viso šio spektaklio dalis, tad tik stebėjo neištardamas nė žodelio.

- Ką gi princese, metas tau grįžti namo. Kokia didi akimirka, tiesa? O mes visi būsim jos dalimi.

Mes? Krūptelėjau iš nuostabos, kai iš miško išniro dar du vaikinai, apsirengę tokiais pat juodais drabužiais, kaip ir pirmasis. Jie atrodė kažkokie pasimetę, nors stengėsi su kvailu pasitikėjimo žiūrėti iš mus iš aukšto ir tikriausiai abu buvo mano amžiaus. Ir iš kur dar tokių atsiranda?

- Gerai, - atsakė Stela. – Tačiau turėsi visus kitus palikti ramybėj.
- Stela, ką tu darai, - tylutėliai kreipėsi Lena, tačiau ji jos tarsi nė neišgirdo.

Stela paskutinį kartą tvirtai spustelėjusi mano delną jį paleido ir žengtelėjo kelis žingsnius gaujos link. Jaučiau, kaip stuburu prabėga ledinės skruzdėlytės, o iš nevilties norėjosi tiesiog skradžiai prasmegti. Kodėl niekas nieko nedaro? Kodėl taip turėjo atsitikti? Juk mūsų daugiau negu jų. Nebegalėjau to matyti, viduje kažkas tiesiog degte degė, norėjau gerai papurtyti ir sunaikinti tą vyruką, sudeginti jį, suplėšyti į gabalus, susprogdinti. Nė nepajutau, kaip pasileidau jo link.
- Lukai, ne!

Iš pradžių maniau, jog mane sugriebė Stela, tačiau tai buvo tvirtos Deivido rankos. Jis greitai apsuko mane, stumtelėjo Lenos pusėn ir pats puolė nepažįstamojo pusėn. Viskas įvyko taip greitai, tačiau per tą laiką sugebėjau pamatyti tiek daug pats nesuprasdamas kaip.
Užpuolikas buvo daug greitesnis už Deividą ir ištiesė į šalį savo laisvąją ranką. Staiga pastebėjau, kad jo delne kažkas žiba ir tik po kelių akimirkų mano smegenys suvokė kas tai. Kardas. Ne senas ir nuo laiko tėkmės surūdijęs ar ištrauktas iš muziejaus, kuriame niekas seniai nebesilanko, o blizgantis, gaudantis ir kaupiantis savyje menką šviestuvo šviesą bei rodantis tobulai nugaląstus ašmenis, tarsi permatomus. Jie greitai smigo į Deivido kūną ir taip pat vikriai grįžo atgal, palikdami tik lašančio kraujo pėdsaką paskui save. Kitą akimirką jie buvo jau nukrepti į mane.

-  Ne, - šūktelėjo Lena ir norėjo pulti į priekį, tačiau stengiausi ją iš visų jėgų sulaikyti, nes nė neabejojau, jog jos lauktų toks pat likimas.

Deividas susiėmė už žaizdos, apėmusios jo krūtinę ir sukniubo, netruko nė minutės, kol abu jo delnai persisunkė plūstančiu krauju. Kitą akimirką, kai atsigręžiau į Leną ir pamačiau jos veidą per kurį riedėjo didžiulės ašaros ir gėrėsi į plonos suknelės audinį, negalėjau nepastebėti ir Mato, greitai per sodą skuodžiančio Deivido namų pusėn. Bailys, pamaniau ir staiga pajutau jam tokią panieką, jog pats norėjau ant jo užsiundyti vilką.

- Viskas, liaukis tuoj pat, - Stela stebėtinai greitai atsidūrė šalia mūsų užpuoliko, kuris turėjo ne tik vilką, bet ir kardą. – Einu su tavimi.

Ir kas čia per sumauta gauja? Keistai apsirengę, su vilku ir visi ginkluoti kardais. O mes nė negalim apsiginti. Iš už namo sklido tranki muzika ir nesuprantama balsų maišalynė, niekas nė nenumanė, koks siaubas dedasi tik už kelių metrų nuo jų.

- Gavai, ko norėjai. Einu su jumis, o jūs paliekat visus ramybėj, - Stela jau reikalavo.
- Ką gi, kaip paliepsi, princese, - vyrukas užsikišo kardą už savo odinio švarko ir pasisuko į kitus savo gaujos vėplas. – Neišleiskit jos iš akių, laikas dingti iš čia.
- Stela...
- Lukai, būk geras, lik čia ir padėk Lenai ir Deividui. Man viskas bus gerai, - Stelos balsas nesudrebėjo nė sekundei, tačiau žinojau, jog ji bijo ne mažiau negu aš.
- O jis dar kiek čia pasiliks ir jus pasaugos, - mostelėjo ranka nepažįstamasis į savo vilką. – Dėl viso pikto.
- Lukai, būk geras, neprovokuok jo, - dar greitai spėjo išberti Stela, kol jos pagaliau nenutempė trijulė. – Aš grįšiu, pažadu tau.

Stela nemeluodavo, bent jau iki dabar. Pasijutau taip beviltiškai, tad tik žiūrėjau į vilką, kuris jau nebeurzgė ir ramiai spoksojo į mus, tarsi pats norėdamas mums padėti. Lena greitai pripuolė prie Deivido ir tyliai verkdama padėjo jau be sąmonės gulinčio jo galvą sau ant kelių. Tikriausiai praėjo daug laiko, nebežinau. Galiausiai vilkas dingo, o mus apsupo žmonės iš Deivido namo, tačiau niekaip negalėjau atitraukti akių nuo miško. Po to Deividą išvežė, Lena taip pat dingo, o manęs pasiimti atvažiavo tėvai. Tačiau niekam negalėjau pratarti nė žodelio, nes reikėjo stebėti mišką ir laukti atsakymo iš jo. Iš miško, prarijusio Stelą.
2016-11-28 02:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-22 02:03
Ventenra
Ačiū už patarimus :)

Esu jau porą kartų perrašiusi šį kūrinį ir vis klaidžioju tarp pasakotojų. Pirminė versija buvo pasakojama trečiuoju asmeniu, tada tik iš Stelos pusės, o po to nusprendžiau, kad bus pernelyg subjektyvu ir ėmiau perteikti skirtingų veikėjų perspektyvas. Tad iš karto atsiprašau už tolesnes kūrinio dalis (jeigu nuspręsit skaityti toliau), nes jose maišau skirtingų veikėjų požiūrį į veiksmą ir kai kuriuose skyriuose net įpinu trečią asmenį. Suprantu, kad tai reikia pakeisti ir vis dar bandau įsivaizduoti, koks pasakotojas būtų geriausias kūriniui.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 19:36
Aurimaz
Tai, ką Spora (Širšė) pasakė + sudėtinių sakinių problemos.

Beje, šokinėjimas tarp "pirmųjų" asmenų yra vienas blogiausių stilių, kokį tik įmanoma pasirinkti. Jei dar tik pradedi rašyti, tuomet tai yra lyg peilis po kaklu. Netgi patyrę rašytojai stengiasi išvengti tokio. Tad jei ketini tęsti, supaprastink šią dalį iki vienos Stelos ir Lukui sugalvok ką nors kita.

Nuoseklus pasakojimas iš pirmojo asmens turi porą minusų, bet jie tėra skirti pačiam rašytojui, o ne skaitytojui:
1. Sunku perteikti panoraminį situacijos vaizdą, nes viskas patiriama iš pirmojo asmens.
2. Sunku įsijausti į kitų personažų kailius.

Būtent todėl ir sakau, kad tenka pasukti galvą. Kas dėl "panoraminio" situacijos apžvelgimo - tam labai tinka pauzės kūrinyjee, kurių metu pagrindinis herojus pasidalina savo mintimis. Į tas mintis gali įeiti gan plačios "žinios", kurios galbūt bus sužinotos vėliau, ar buvo sužinotos nutylėtose kūrinio vietose. Dažniausiai tų "žinių" šaltinis skaitytojui būna nesvarbus, nebent būtų peržengta tam tikra riba. Pvz., jei 5 metų vaikas imtų dalintis astrofizikos žiniomis, ar panašiai.
Kitų personažų pajautimui tokiu atveju tenka dirbti papildomą darbą įsivaizduojant juos. Galima netgi susidaryti personažų lenteles (išvaizda, savybės, pomėgiai, išskirtinumas, etc).
Tuo tarpu pačiam skaitytojui pasakojimas iš pirmojo asmens nepalyginamai geriau padeda įsijausti į kūrinį. Mano nuomone, būtent tai kol kas ir išgelbėjo tavo darbą nuo kuolų. Bet jei imsi šokinėti tarp pirmųjų asmenų, tebus laiko klausimas, kada skaitytojai praras susidomėjimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-28 15:13
pikta kaip širšė
Rašyti pirmu asmeniu iš dviejų skirtingų personalų perspektyvos laikyčiau šiek tiek rizikingu pasirinkimu: pirmas asmuo reikalauja skaitytojo įsitraukimo ir pajutimo. Tai yra asmeniškiau, nei trečiasis asmuo. Todėl šuoliai tarp personažų yra "skausmingesni" ir labiau išblaško skaitytoją. Ypatingai, kai epizodai yra trumpi.

Pagrobimo scena nelabai įtikina. Manyčiau, kad pavojaus atveju, yra natūraliau trauktis, o ne pulti. Nu nebent reikia išlaikyti statusą ar pan., bet šiuo atveju tai neturėtų galioti. Be to ir Stelos sutikimas (suprantu, kad siužetui reikalingas) kelia abejonių. Tiesiog visa scena neatrodo natūraliai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą