Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nepažįstamasis. Miškas

Stela

Leną pažinojau beveik visą savo gyvenimą, tad jau žinojau, kada ji pakels galvą nuo šviečiančio telefono ekrano, pažiūrės į mus ir nekantriai pamojuos.
- Jau maniau, kad nebepasirodysit, - pasisveikino ji apkabindama mane, o jos šviesiuose plaukuose žibėjo mažyčiai lietaus palikti karoliukai. – Tuoj sušalsiu į ledą, o šiandien taip pat apsivilkau savo naująjį sijoną, tad greičiau einam į vidų.
- Atleisk, ieškojom Luko raktų, o po to autobusas vėlavo, - greitai mečiau žvilgsnį per petį, tačiau Lukas vis dar mus sekė, nors ir vėl buvo visa galva paniręs į savo žaidimą.
- Tiesiog pririškit visus būtiniausius daiktus jam prie rankų ir kaklo, nes patikėk, taip sutaupysi pusę savo gyvenimo.
- Labai juokinga, Lena. O tu kitą kartą pasiimk ir savo smegenis kartu, - atkirto Lukas, tad ne toks jau ir nutolęs iš tiesų buvo kaip pasirodė pirma.
- Lukai, nekalbėk taip su Lena, nes ji tave mėgsta.
- Nė pro kur...
- Kodėl nelaukei mokykloje? Nebūtum taip sušalusi, - greitai nukreipiau kalbą kita linkme, nes iš patirties jau žinojau, jog Luko ir Lenos ginčai gali trukti ištisą dieną.
- Norėjau dar suspėti pasikalbėti su tavim. Tad viskas sutarta dėl vakarėlio? – Lenos akys jau sužibo.
- Eisim, - atsakiau įsižiūrėdama į tolimiausias miško medžių viršūnes, kurios vaiduokliškai bolavo pilkame ryto danguj.
- Tik nesakyk, kad tempsies ir Luką kartu.
- Pats Deividas jam prižadėjo, kad kada nors parodys jam tą savo žaidimų sistemą. Bus puikus metas tai padaryti.
- Bet Stela, juk ten bus ir Matas, o Lukas tik trukdys. Apie tai ir norėjau pasikalbėti – įsivaizduoji, Matas klausė Deivido ar būsi jo vakarėly ir man rodos, jog jeigu tavęs ten nebūtų, jis net neateitų.
- Liaukis, Lena, Matas eina į visus vakarėlius, nesvarbu būnu aš ten ar ne.

Pagaliau įėjom į mokyklos koridorių, kuriame jau stumdėsi peršlapusi minia, tačiau aplink tvyrojo šventinė nuotaika, kad viskas greitai, bent porai savaičių pasibaigs.

- Bet, Stela, įsivaizduok, kokia graži pora judu būtumėt.

Negalėjau neigti, kad Lena ir Deividas iš tiesų gerai atrodo kartu ir taip manau ne tik aš ar mano mama. Kartais taip jau būdavo, kad vieno žmogaus tiesiog neįsivaizduoji be kito. Tačiau aš ir Matas atrodė pernelyg sudėtinga lygybė. Gal dėl to, kad per daug skirtingi, o gal dėl to, jog aš savo mintimis nuolat gyvenu kitur, tad visas pasaulis dažnai atrodo toks tolimas, o kartu ir Matas jame.

- Lena, mes su juo nelabai turim apie ką kalbėtis.
- Ak, liaukis, apie ką čia kalbėsies. Na gerai, jūsų pomėgiai skirtingi, tačiau ar matei, kaip Matas žaidė paskutinėse futbolo varžybose? Visą komandą ištraukė.
- Juk žinai, kad nemačiau.
- Bet tikrai girdėjai. Ir jeigu ne tos tavo neatidėliojamos jodinėjimo pamokos ir knygos, būtum galėjusi ateiti pažiūrėti, kaip jis žaidžia.

Nuskambėjo skambutis ir pagaliau lengviau atsidusau, nes mano ir Lenos keliai pagaliau turėjo išsiskirti. Niekaip negalėjau pakeisti savo nuomonės, jog šios Lenos jau mėnesį planuojamos piršlybos buvo tikrai prastas sumanymas.

- Ateisiu pas jus po pietų, - greitai šnipštelėjo Lena ir spustelėjo man ranką. – O tu nepamiršk, kad jam patinki ir mes būtinai turim tai išnaudoti. Juk kalbam apie Matą, kiekviena mergina dabar norėtų būti tavo vietoj.

Kažkodėl su mielu noru dabar bet kam užleisčiau šią vietą.

---

Diena praėjo labai greitai, nė nepastebėjau, kaip atėjo metas keliauti namo. Vis vien šiandien daugelis labiau užsiėmė būsimų atostogų planavimu negu rašiniais ar lygčių sprendimų paieškomis ant lentos. Tačiau galėjau būti rami ir laukti dar vienų tingių atostogų bei slampinėjimų namie su Lenos ir Deivido apsilankymais. Nors ryt turėsiu susipažinti su mamos drauge, net nebuvau tikra, kada ji ateis ir ar bent jau esu girdėjusi apie ją. Taip pat šiandienos vakarėlis, reiktų sugalvoti strategiją, kaip išvengti Mato, o Lukas, jeigu tik neužstrigs su Deivido žaidimais, būtų puiki pagalba.

Padėjau knygą į šoną ir pasirąžiau. Nė nebeprisiminiau apie ką buvo paskutinis puslapis, nes mintys vis plaukdavo kažkur tolyn ir niekaip nepasilikdavo čia, su manimi. Greitai akimis permečiau savo kambarį, kuriame nebuvo nieko ypatingo be lovos, spintelės ir naktinės lempos prie jos, drabužių komodos, rašomojo stalo prie kurio dabar ir sėdėjau ir pilnutėlės knygų lentynos, kurios įvariaspalvės nugarėlės iš karto pritraukdavo akį. Užtruko tiek daug metų, kol jas visas sukaupiau, tačiau buvo sunku net pagalvoti, jog reiktų jas kada nors atiduoti, ypač prieš tai nepažįstant būsimo savininko, nežinant ar jam tikrai jos patiks ir ar jis jas saugotų. Atsistojau, jog pagaliau išsilaisvinčiau iš savo minčių kalėjimo ir pažvelgiau pro kambario langą, pro kurį į kambarį veržėsi blausi apniukusios dienos šviesa vis suminkštindama daiktų kontūrus.
Džiaugiausi, jog turėjau kambarį, kurio vaizdas atsivėrė į galinį sodą, nes išgirsdavau daug mažiau gatvės ir automobilių triukšmo apgaubusio priekinę namo dalį. Garsus čia sugerdavo miškas, tad sodo gale nė nereikėjo tvoros – natūralią jo pabaigą nubrėždavo pats miškas ir jo krūmynai. Nors dabar jis priešaky nestovėjo kaip žalia siena – veikiau lyg korėta tvora, pro kurios plyšius gali pamatyti vis gilesnius tik pradedančius žaliuoti sluoksnius. Tačiau ši nauja žalia taip pat atrodė blankiai, viskas šiandien buvo praradę savo kontūrus.

Todėl iš pradžių to nė nepastebėjau. Gal todėl, kad ši figūra buvo tamsi ir susiliejusi su medžiais, o ir visos jos įžiūrėti negalėjau. Iš pradžių maniau, kad mane apgauna akys, tačiau net ir kelis kartus smarkiai sumirksėjus ji niekur nedingo. Nežinau, kiek ilgai ji jau čia stovėjo, tačiau ten tikrai buvo žmogus. Negalėjau įžvelgti jo veido, tik tamsiai aprengtą kūną, kurio viena pusė buvo susiliejusi su medžio kamienu. Tačiau buvau tikra, kad jis buvo atsisukęs kaip tik į mūsų namo pusę, žiūrėdamas, tarsi kažko laukdamas ir nė nepajudėdamas. Staiga mane užliejo panikos banga ir nepaaiškinamos baimės vedama greitai nulipau į apačią.
Lukas svetainėj žiūrėjo televizorių, kaip tik čia ir buvo dar vienas langas į miško pusę. Stengiausi save nuraminti, nes juk miškuose yra daugybė pasivaikščiojimams skirtų takų ir juk kartais žmonės pasiklysta. Tačiau kodėl jis būtent žiūri į mūsų namą? Ir nė nepajuda stovėdamas tik kelis metrus nutolęs nuo mūsų sodo? Tačiau mano baimė turėjo greitai išsisklaidyti, nes toje pačioje pusėje jau nieko nebebuvo. Stovėjau gal porą minučių bandydama atsekti nepažįstamąjį, puikiai įsiminiau jo stovėjimo vietą, bet ten nieko jau nebebuvo.

O gal tai nė nebuvo žmogus, tikriausiai medis ar šiaip koks skuduras užkabintas ant medžio ir įgavęs neapsakomą formą, kurios protas negali paaiškinti, todėl akys mato tai, ką nori. Iš viršaus ji atrodė kitaip negu dabar, todėl iš tiesų ten veikiausiai nieko ir nebuvo. Atsidusau stengdamasi paleisti paskutinius panikos likučius.

- Viskas gerai? – paklausė Lukas vis dar gulėdamas ant sofos, o jo akyse švietė atsispindintys žydri televizoriaus stačiakampiai.
- Aha, tik kai kas pasivaideno, - mestelėjau akį į ant sienos kabantį laikrodį. – O kur Gabrielius?
- Tikriausiai vis dar miega, geriau nežadinkim. Jau dviem gyvenimams į priekį prisižaidžiau su tom mašinėlėm.

Jau buvo kelios minutės po ketvirtos, o Gabrielius niekada negalėtų miegoti taip ilgai, toks jau jis buvo, vaikštantis pavyzdys, jog mamos įdiegta dienotvarkė veikia šimtu procentų. O ir aplink buvo pernelyg tylu neskaitant iš televizoriaus sklindančių balsų.

- Buvai patikrinti? – greitai paklausiau, o mane užliejo pirma nerimo banga.
- Bet juk jis neišleido nė garso, - Lukas pagaliau atitraukė akis nuo ekrano ir atsisėdo.

Jau praėjo pora valandų, o jis paprastai taip ilgai nemiega, net jeigu yra labai nuvargęs.

- Aš pažiūrėsiu, - sušukau patraukusi prie Gabrieliaus kambario durų, kurios visada buvo iki pusės pradarytos.

Gabrieliaus kambarys buvo šalia mamos su tėčiu ir taip pat pirmame aukšte, o mudviejų su Luku viršuje. Atsimenu, jog kažkada šiame mažame kambarėlyje laikydavome dviračius, kol mama su tėčiu neparsivežė Gabrieliaus. To paties berniuko, kurio jo kambaryje nebuvo. Lukas pasirodė svetainės tarpdury, jau vien iš mano žvilgsnio suprato, kad Gabrieliaus ten nėra.

- Stela, viskas gerai, niekur jis negalėjo išeiti. Visos durys užrakintos.

Staiga pasigirdo durų skambutis, tačiau jis ramybės neatnešė, nes jau iš skambinimo būdo žinojau, kad ten Lena.

- Lukai, atidaryk duris ir įleisk Leną. Aš tuoj grįšiu.
- Bet, Stela, čia juk niekas nebuvo atėjęs, o ir Setas būtų pradėjęs loti, - Lukas atrodė toks pat sutrikęs ir išsigandęs kaip aš.

Pasileidau į virtuvės pusę ir patikrinau duris vedančias į galinį sodą. Jos buvo neužrakintos, tačiau jų niekada ir nerakindavom, nes jas be rakto galėjai atidaryti tik iš vidinės pusės, o Gabrielius dar buvo per mažas, kad galėtų jas atverti pats. Tačiau nė akimirkos nesuabejodama išbėgau pro duris ir įveikdama verandos laiptelius pasileidau per sodą link miško, o verandoje snaudęs Setas greitai pasekė mano žingsniu išbėgdamas kiek į priekį ir tikriausiai manydamas, jog eisim palakstyti į mišką.

Tačiau mano kvėpavimą po truputį ėmė trikdyti panika, mintys padrikai daužėsi į kaukolės sienas. Kažkas čia buvo ne taip ir jau nebebuvau tokia tikra ar tai, ką anksčiau mačiau miške tebuvo akių apgaulė. Tad turėjau tuoj pat išsiaiškinti pati, kol dar nebuvo per vėlu.
Nes Gabrielius dar niekada nebuvo niekur dingęs. Jis negalėjo pats taip dingti, kažkas turėjo jį paiimti. Taip, Gabrielius jau gali pats puikiai vaikščioti, tačiau jis nebuvo vienas iš nuolat aplink zujančių vaikų, jis buvo veikiau tas, kuris gali kažką knebinėti valandų valandas. Tačiau juk Lukas buvo visai netoliese, tad negali būti, kad...
Kuo toliau galvojau, tuo labiau visa tai ėmė mane ne juokais gąsdinti, jutau kaip daužosi širdis, o kvėpavimas ėmė trūkčioti. Jis negali dingti, tik ne dabar, niekada, ne iš savo paties namų. Greitai atidariau tvoros vartus vedančius tiesiai į miško brūzgynus. Taip, tvorą vis dėl to turėjom, nes mama nė už ką nebūtų leidusi laukiniams gyvūnams šniukštinėti sode ir rausti jos taip puoselėjamus augalus. Pasijutai tik dar blogiau supratusi, kad pats Gabrielius niekaip nebūtų galėjęs įveikti šios užtvaros vienas.

Setas vis dar laikėsi priekyje ir mes greitai atsidūrėme mažytėje laukymėje, kurios pakraštyje ir mačiau tamsią figūrą. Šuo greitai patraukė prie vieno iš medžių ir vos tik jis pradėjo vizginti savo uodegą, maniau, jog iš džiaugsmo galėsiu pati pakilti nuo žemės paviršiaus. Tuo tarpu Gabrielius sedėjo už medžio ir dirigavo plonyte medžio šakele, rodos, nė nesuprasdamas kur jis ar kaip čia atsidūrė.

- Gabrieliau, - sušukau ir nieko nelaukusi stvėriau jį glėbin ir pakėliau viršun. – Gabrieliau, ką čia darai?

Jis tik pakėlė į mane savo nustebusias mėlynas akis tarsi matytų mane pirmą kartą ir nė neatrodė sušalęs, tarsi čia sedėtų tik porą minučių. Galvoje nebeliko nė vieno racionalaus paaiškinimo, kodėl jis būtent čia ar kaip jis sugebėjo atkakti iki šios vietos. Svarbiausia, kad mano mažylis broliukas sveikas, gyvas ir aš nė už ką neketinau jo paleisti iš glėbio.

- Stela, - linksmai pradėjo čiauškėti jis. – Šuniukas...
- Taip, ir Setas čia, - tariau vis dar gaudydama kvapą ir jau sukausi eiti nešdamasi Gabrielių. – O dabar namo.
- Šuniukas, - mostelėjo jis, tačiau Setas buvo ne toje pusėje.

Staiga mūsų šuo ėmė urgzti ir grėsmingai linkti į priekį, o jo skleidžiamas garsas atėjo iš kažkur labai giliai, lyg norėdamas mus perspėti.

- Setai, nurimk..
- Šuniukas, - vėl linksmai prabilo Gabrielius.

Vos tik jį pamačiau, pasileidau bėgti, kiek kojos neša link namų, tvirtai prie savęs spausdama Gabrielių, o Setas taip pat bėgo iš paskos. Žinau, kad tokiomis akimirkomis neturėtum bėgti, tačiau iš baimės drebančiom rankom ir kojom šiaip ne taip atvėriau vartus ir tik uždariusi juos paskui save pasijutau ramiau. Setas vis dar šiepėsi ir lojo pasisukdamas miško pusėn, tačiau taip pat klusniai sekė paskui mane ir Gabrielių, o ant verandos jau laukė sunerimę Lena ir Lukas. Nežinau, ar tai iš tiesų galėjo būti tiesa, pernelyg viskas buvo susipainioję, tačiau smegenys vis atgamindavo tą trumpą vilko vaizdinį, vilko, kuris savo šviesiomis akimis ramiai žiūrėjo į mus, o po to greitai liuoktelėjo į krūmynus palikdamas mus bėgti savais kelias. Deja, nežinojau, kad neilgam.
2016-11-25 13:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-22 01:52
Ventenra
Ačiū labai už komentarus ir patarimus!

Širšei: labai gerai pastebėta, tikrai ilgai redagavau šį skyrių ir pati nelabai esu juo patenkinta. Tikriausiai bandysiu keisti visą situaciją ir paversti ją labiau įtikinama skaitytojui.

Aurimaz:ačiū! Tikrai bandysiu paprastinti sakinius, gal tada net ir pačiai bus lengviau rašyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 19:14
Aurimaz
Konkretink idėją, nes kūrinys labai jau plaukia nereikšmingomis pievomis. Stenkis koncentruotis į tai, kas kūrinyje išties svarbu. Nereikšmingas detales stenkis pralėkti šviesos greičiu. Jei užsistovėsi ties kiekviena nereikšminga smulkmena, kūrinys taps nuobodus.

Vienas iš rašymo pratimų - sugalvoti, ką kiekvienoje dalyje ketini atskleisti SVARBAUS ir tikslingai siekti to. Sukonkretink tą svarbią idėją iki vieno sakinio ir garsiai sau ištark. Dažnai būna taip, jog iš pirmo žvilgsnio svarbi idėja tik atrodo tokia. Esu ne kartą patyręs. Parašai visą skyrių, duodi kitam paskaityti ir žmogus nesupranta, kas čia turėjo gero įvykti. Nesakau, kad su šia dalimi taip yra - tik dėl viso pikto perspėju. Tavo problema kol kas yra sudėtiniai sakiniai ir klaidžiojimas į pašalius.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-28 14:50
pikta kaip širšė
Hm... keista. Man ši dalis atrodo padrikesnė nei ankstesnės. Labai daug taisei gal? Kažkoks sukapotas ir užgreitintas tekstas.
Dialogai... ne kas, bet nepagelbėsiu su jais.

Ir dar vienas pastebėjimas: jei aš pasigesčiau mažo vaiko, pirma ieškočiau namuose. Tualete, po lova, spintoje ir pan. Kadangi mintis, jog brolis gali būti miške nėra logiška ir racionali, Stelos protas turėtų ją pirma atmesti ir priimti palaipsniui, tik įsitikinus, kad kiti realistiški variantai nepasitvirtino.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą