Rašyk
Eilės (73957)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10425)
Vaikams (2533)
Slam (49)
English (1129)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nepažįstamoji. Vilkai

Stela

Kaip ir visada po šio sapno krūptelėjusi pabudau ir laukiau, kol apėmusi šalta banga atslūgs leisdama lengviau atsikvėpti ir sugrįžti į kitą realybę, kur laikas tekėjo ramia vaga ir į namus nesikėsino įsiveržti jokia griaunanti jėga iš mano sapnų. Lėtai atsisėdau vis įkyriai trindama akis, pečiai išdavikiškai virpėjo, o iš po šiltos antklodės, kuri lyg gyvatė raizgėsi apie kojas, išlindusios basos pėdos, norėjo grįžti ten, kur šilta. Supratau, jog kad ir kaip norėtųsi, nebesugebėsiu leisti tingiam snauduliui manęs vėl pasiglemžti, nebenorėjau vėl atsidurti tame keistame nepaaiškiname sapnų pasaulyje.

Lengvai atsidusau ir persisvėrusi paglosčiau šalia ant grindų gulinčio šuns kailį. Jis tuoj pat atsakydamas pakėlė savo snukį ir draugiškomis, tamsiai rudomis akimis įsistebeilijo į mane, tarsi visiškai suprastų, kaip dabar jaučiuosi. Nejučia vėl grįžau prie savo sapnų. Kartais atrodydavo, jog jie yra veikiau giliai užkištas prisiminimas, tarsi aš kažkada būčiau ten iš tiesų buvusi, nors vieta toli gražu neatrodė kažkada lankyta. Žinojau, jog tai neįmanoma, bet tarsi jaučiau, kad kažkuri mano sielos dalis ten nuolatos gyventų.

  Kažkada, tikriausiai tada, kai dar neskyriau ryškios ribos tarp vaikystės prasimanymų ir tikrovės, nuolat apie savo keistus sapnus pasakodavau mamai, o ji dažniausiai tik juokdavosi ir sakydavo, jog ilgainiui tai pamiršiu. Kad galiausiai mūsų neįprasos fantazijos išnyksta ir tampa nereikšmingos, tačiau šiandien taip negalvojau. Visai kaip anksčiau, kai buvau dar maža, norėjau paprašyti, kad mama mane ten nuvestų, į vietą, kur šviečia purpurinis mėnulis. Kaip keista, kad visa tai mane vis dar persekioja.

  Greitai kelis kartus papurčiau galvą, stengdamasi išmesti įkyrias mintis iš galvos ir pažvelgiau pro savo kambario langą, kuris atvėrė pilką ir taisyklingą dangaus stačiakampį. Šiandien jis atrodė tarsi prikimštas didžiulių vatos gniužulų, kurie genami vėjo lėtai skrido viršuje paskui save barstydami lietų, gludinantį ir prie žemės spaudžiantį visa, kas tik išdrįso atsidurti jo kelyje. Išaušo paskutinė diena mokykloje prieš pavasario atostogas. Už mano kambario durų pasigirdo lengvi ir greiti žingsniai, o po jų sekusią pauzę tuo pat palydėjo negrabus durų rankenos klebenimas. Tarpduryje tuoj pat pasirodė maža susivėlusi šviesiaplaukė galva, o į mane įsispitrijo didelės šviesiai mėlynos akys.
- Stela, Stela, reikia keltis. Dabar, - reikliai pareikalavo keturmetis mažylis.
- Žinau, Gabrieliau, - pakėliau jį ir nunešiau prie lango. – Matai koks lauke blogas oras?

Tačiau jo dėmesys jau buvo nukrypęs į ant grindų gulintį Setą, kuris pamatęs abu šeimininkus kartu dar labiau puolė vizginti savo aukso spalvos uodegą.
- Šuniukas, šuniukas, - Gabrielius vis stengėsi ištrūkti, tad nebebuvo prasmės jo ilgiau laikyti.

Kol Setas kantriai kentė visus mažojo šeimininko meilės priepuolius, sulaukiau dar vieno svečio. Šis liesokas vaikinas, kurio tamsios akys ir plaukai tik dar labiau paryškino pablyškusią odą, tikriausiai turėjo plačiausią šypseną visame pasaulyje, kurios niekada negalėtum su kuo nors supainioti. Kaip ir jo nuolatinio sugebėjimo įsivėlti į bėdą. Šįkart jo akys buvo įsmeigtos į žaidimą telefone ir aš vis klausdavau savęs, kaip jis gali taip gerai susikoncentruoti žaisdamas ir tuo pačiu vaikščiodamas po namus nenusisukdamas sprando.
- Stela, - sušnibždėjo jis ir pagaliau pakėlęs akis bei pamatęs, kad nebemiegu, nusivylęs prabilo garsiau, -  o, tu jau pabudusi. Kodėl man niekada nepavyksta atsikelti anksčiau už tave?

Tai taręs jis greitu žingsniu perėjo kambarį ir be žodžių išsitiesė ant lovos.

  - Labas, Lukai. Juk vyresnėlės sesutės visada keliasi anksčiau už savo jaunėlius broliukus. O  tu šiandien ankstyvas, - staiga nukreipiau kalbą žvilgtelėdama į laikrodį gulintį ant staliuko.

Jo rodyklės rodė tik šeštą ryto. Paprastai mano jaunėlį brolį tokiu metu iš lovos išverstum tik su moderniausia ateities pasaulio ginkluote, o ir tai vargu. Tačiau bent jau Gabrieliui dabar atrodė pats dienos įkarštis, nes jis su malonumu ant grindų iš lentynų vertė visas mano knygas, kokias tik pasiekdavo.
-Iš tiesų tai mama paprašė prižiūrėti Gabrielių, bet žinojau, kad jis vis tiek ateis pas tave. O toliau nebesimiegojo - tarstelėjo jis šiaušdamas Seto kailį.
- O kur mama?
- Kalbasi svetainėj su kažkokia keista moterim. Juk žinai, jai visada tenka susidurti su visokiausiais keistuoliais.
- Baik, Lukai, toks jos darbas. Juk žinai, kad socialiniu darbuotoju būti nelengva.
- Taip, kaip ir eiti į mokyklą tokiu oru, - Lukas numetė telefoną ant lovos ir skausmingu žvilgsniu pažvelgė pro langą.
-Nemanau, jog pavyks išsisukti, mama jau žino visus tavo negaliu eiti į mokyklą ligų simptomus.

Lukas tik suniurzgė ir užvertė akis į lubas:
- Niekaip nesuprasiu, kodėl taip greitai ji mane perpranta.
- Tokios jau tos mamos, Lukai. Be to, juk tai tik viena diena iki atostogų. Išgyvensi.
- Lukai, - pasigirdo duslus mamos balsas apačioj. – Atvesk Gabrielių į apačią ir eik ruoštis.

Vaikinas sunkiai atsistojo, o Gabrielius, išgirdęs savo vardą, jau klebeno durų rankeną.
- Lukas ir Stela eis į mokyklą, - murmėjo sau Gabrielius. – Būsiu aš, Setas, šuniukas ir berniukas. Du šuniukai.
- Einam, Gabrieliau, - Lukas pačiupo savo mobiliuką, o kita ranka paėmė mažąjį broliuką. – Turim tik vieną šunį, o jis protingesnis už mus visus kartu sudėjus ir laukan tikrai neis.

Šyptelėjau. Aišku viena, Luko taip lengvai nepakeisi, o ir aš jau turėčiau pradėti ruoštis. Giliai atsidusau ir įsispitrijau į šviesias lubas. Vėl teks pradėti naują dieną, kad ir kaip anksti, kad ir kaip norisi vėl įsirausti į jau atšalusius patalus, o lauke toks bjaurus oras, kokio visame pasaulyje neberastum. Atsigręžiau į veidrodį, kuris patogiai stovėjo atremtas į sieną, tarsi laukdamas kada atkreipsiu savo dėmesį į jį. Iš sidabrinės plotmės į mane žvelgė kiek pavargusi mergina su pečius siekiančiais tamsiais, neklusniomis garbanomis krentančiais plaukais ir akimis, kurių tikros spalvos dar niekam nepavyko nusakyti. Jos buvo tarsi tamsiai mėlynos, tarsi žalsvos, tamsiai rudos ir net juodos tuo pačiu, o jose žaidė sidabriniai taškeliai bei juodos gijos. Ką galiu pasakyti, spalvos tikrai nebuvo mano draugės, tad per šį pasaulį keliavau tik kaip nenusakomų spalvų kratinys. Visada stengdavausi pernelyg nežiūrėti žmonėms į akis, nes daugelis iš karto imdavo klausinėti ir kelti teorijas.

Tuo tarpu man savo atspindyje bandant  surasti ką nors naujo, vos per vieną akimirką lygų vandeninį veidrodžio stiklą sudrumstė šešėlis, kuris akies mirksniu perbėgo per stiklą. Per didelis ir per daug ryškus, jog galėčiau visa tai nurašyti neseniai prabudusiai galvai. Tad greitai atsigręžiau atgal, tarsi ieškodama kokio nors ženklo, padėsiančio suprasti, kas čia ką tik atsitiko, tačiau už nugaros laukė tik Setas, kuris jau buvo susirangęs mano vietoje. Jokio šešėlio, šmėklos ar nors menkutės priekabės, kuria galėčiau visa tai paaiškinti.
- Ką gi, - murmėdama papurčiau galvą. – Metas į mokyklą.
---

Juokinga, kai kartais tiesiog juste junti, kad šiandien turėtų nutikti kažkas ypatingo ar bent jau neįprasto. Tačiau galop tas jausmas ima gąsdinti ir nuspręndi, jog dėl visko kaltas miego trūkumas ar užspaudę darbai. Tad vėliau atėjusio pokyčio nė nepastebi, kol jo pasekmės neužgriūva visa lavina. O ir aš nesupratau, jog šiandien viskas bus kitaip ir visai ne dėl artėjančių pavasario atostogų.
Kiekvienas mūsų darbo dienos rytas buvo šiek tiek chaotiškas, kokie tikriausiai neaplenkia nė vienos šeimos. Mama vis stengdavosi paruošti sveikus pusryčius su daug vaisių ir daržovių, tačiau Lukas jau prieš tai dažnai būdavo sukirtęs saldžią bandelę su kava, o tėtis taip pat niekada negalėdavo atsispirti saldiems sausiems pusryčiams. Rytais skaitydamas laikraštį jis tarsi apsimesdavo, kad šalia ant stalo gulintis dubenėlis priklauso visai ne jam, nors Setas ištikimiau kąsnelių laukdavo prie tėčio, o ne prie mamos salotų. Pusė Gabrieliaus košės taip pat mieliau pasiekdavo stalą, grindis ir Setą, o ne jo skrandį. Tylu taip pat niekada nebūdavo, nes Lukas garsiai kaudavosi su atvykėliais iš kitų planetų savo telefone, Gabrielius kartas nuo karto reikalaudavo mažiausiam šeimos nariui priklausančio dėmesio, o mama vis pasakodavo apie dienos planus, kuriuos, tikiu, tėtis dažnai praleisdavo pro ausis įsikniaubęs į laikraštį. Tad nieko neįprasto.
- Stela, brangioji, ką veiksi rytoj ryte? – paklausė mama pakuodama Gabrieliaus kuprinę darželiui. – Rytoj labai norėčiau tave su kai kuo supažindinti. Rytoj atvyksta tokia moteris, mano draugė... Lukai, juk sakiau, kad prie pusryčių stalo taip garsiai nežaistum.
- Būsiu namie, - prižadėjau. – Išeisiu tik šiandien, Lena nori į vakarėlį atostogų pradžios proga.
- Deividas taip pat eis kartu?
- Tiesą sakant vakarėlis ir vyks pas Deividą namie, jo tėvai neprieštarauja, - paaiškinau, nors dėl pastarojo fakto nebuvau labai tikra.
- Na, jeigu su Lena ir Deividu, viskas gerai.
- Ei, aš taip pat einu.
- Lukai, tau tik keturiolika ir manau, kad tokiam amžiuj dar per anksti trankytis po vakarėlius su šešiolikmečiais. O Deividui ir jo draugams jau aštuoniolika. - mamos balso tonas pasikeitė ir tai rodė, kad taip lengvai jos neperkalbėsi.
- Bet Deividas turi geriausią žaidimų įrangą visam mieste, - Lukas pakėlė galvą nuo savo žaidimo, tad padėtis tapo tikrai rimta. – Jis turi net atskirą televizorių tam, jau nekalbant apie garso įrangą.
- Tačiau tikiu, jog sugeba atsitraukti nuo jų bent jau per pusryčius, - atitarė tėtis.
- Ei, mokslininkai bando įrodyti, jog kompiuteriniai žaidimai lavina mąstymo įgūdžius, o tai tikrai daugiau negu man duoda mokykla.
- Viskas gerai, mama, mes nebūsim labai ilgai. Paprašysiu Deivido, kad jis mus parveštų namo, tad nieko blogo neatsitiks, jeigu ir Lukas eis kartu.
Mama tik atsiduso:
- Gerai, bet tik todėl, kad Deividas ir Lena parveš jus namo. Niekada negali būti per daug saugus.
- Kalbant apie saugumą, sako, jog miškuose vėl pasirodė vilkai, - tėtis pagaliau padėjo laikraštį į šoną ir nusiėmė savo skaitymo akinius. – Aplinkiniai jau antra savaitė praneša, kad jie pasirodo prie namų, nors pačiame miesto centre dar ramu.
- Būriais? – paklausė mama, jau imdama po truputį tvarkyti stalą, nes po poros minučių jau visi turėjome judėti iš namų.
- Keista, bet visada pranešta, kad matytas tik vienas. Nors manoma, kad tai tiesiog atklydęs būrys, kuris ir vėl greitai pasitrauks, jeigu žmonės nepaliks jiems pernelyg daug progų prasimaitinti.

Ši žinia nė kiek manęs neįbaugino, nes taip kartas nuo karto atsitikdavo. Gyvenome arti miškų, tad iš jų atklydę laukiniai gyvūnai ieškantys aplink maisto jau seniai nebebuvo naujiena. Greitai pasiėmiau kuprinę ir traukdama iš namų leidau kasdienėms mintims nerūpestingai užlieti galvą pamiršusi visą nerūpėstingą laukimą.
2016-11-24 16:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-22 01:46
Ventenra
Ačiū!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 19:05
Aurimaz
Trumpi sakiniai yra didžiausias rašytojo priešas, bet geriausias skaitytojo draugas. Tos pačios pastabos kaip ir pirmoje dalyje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-25 15:28
pikta kaip širšė
Baik dėkoti, ok? :-) o tai tuojau susinepatoginsiu ir išskrisiu žiemoti į kokią drevę :-))

Tokiai apimčiai vystymo sparta manau visai normali. Jei rašei skyriais, tai siūlau nieko nekeisti, taip ir kelti. Negriauk struktūros, jeigu ji jau tokia yra, tai matyt ne be reikalo ;-) Čia leidžiama po vieną tekstą per dieną publikuoti, tai kam bus įdomu galės be pertraukų beveik skaityti kaip knygą ir nesijaus to atotrūkio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-25 13:06
Ventenra
Ačiū labai už visus pastebėjimus! :)
O tekstas yra nemažos apimties ir užima 157 Wordo puslapius parašytus 12 Times New Roman šriftu. Norėjau kelti kiekvieną skyrių atskirai, bet tikriausiai geriausia būtų kelti po didesnius "gabalus", nes kiekviename skyriuje nėra tiek daug veiksmo, kad tik jis vienas galėtų labai sudominti.
Niekada nesusimąsčiau apie vardus, ačiū labai už pastabą!
Ach tie dialogai.. :) Jaučiu, kad maniškiai nėra labai tikroviški arba yra pernelyg oficialūs ir išdirbti, tad dar teks su jais padirbėti. Vis dėlto, dialogas - kertinė pasakojimo dalis!
Ačiū dar kartą už Tavo komentarą!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-25 09:42
pikta kaip širšė
Ei, antra dalis penktadienio rytui? Niom niom niom :-) visai smagiai susiskaitė ;-)

Iš tikro labai esminių tokių pastabų neturiu. Gal daugiau pasvarstymų ar pan.
Pirma mintis, kuri man kažkaip kirba: kokios apimties tai bus tekstas? Jei planuoji rašyti knygą, tada viskas ok, bet iš anksto nusiteik, kad publikuodama dalimis čia visada gausi pastabų, kad veiksmas per lėtas (kai skaitai dalimis, visada norisi, kad viskas vyktų greičiau, nei skaitant knygą). Nes jei tai kelių dalių kūrinys, tai galbūt galėtų viskas vykti kiek greičiau.

Siūlyčiau vengti tokių panašiai skambančių vardų kaip Stela ir Setas - žmogus realiai neskaito visų raidžių žodyje, o tik permeta akimis, o smegenys jau sugeneruoja labiausiai tikėtiną žodį. O kai yra labai panašių žodžių, tenka vis tikslintis ir stoviniuoti, kai suvoki, kad turbūt ne mergaitė ten ėmė tą uodegą vizginti ;-)

Dar gausi už dialogus - pasiruošk morališkai ;-) kadangi tai LABAI ne mano arkliukas, tai nesiplėsiu. Na gal tik pasakysiu, kad tu pati gyvenime turbūt nesi pasakiusi kažko panašaus savo giminaičiui "mano tėtis, kaip komercinio banko rizikos departamento vadovo pavaduotojas psichologinio klimato klausimais, nuo 2001 metų kartą per ketvirtį bendrauja su vidinę pusiausvyrą praradusiais kolegomis". Nu aš suprantu, kad tu nori sudėti į dialogus skaitytojui svarbią info, bet taip gaunasi per daug neįtikėtinas pokalbis. Pvz šis:
- Lukai, tau tik keturiolika ir manau, kad tokiam amžiuj dar per anksti trankytis po vakarėlius su šešiolikmečiais. O Deividui ir jo draugams jau aštuoniolika.
Nieko baisaus kartais tokią info perkelti į veikėjų mintis ar perteikti autoriaus žodžiais.

Nu va, atrodo susakiau, kas labiausiai kutena šitam tekste ;-)
Rašyk toliau

Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą