Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Įžanga

Stela

  Keista, kai pagalvoji, kad kai kurie žmonės save praranda ir pameta taip, jog vėliau tenka ilgą laiką savęs paties ieškoti.  Tarsi visą savo gyvenimą būtum gyvenęs su kažkuo svetimu, o tada galiausiai vieną dieną imi ir nusprendi, kad užteks, nusibodo, metas surasti tą pamestąjį. Gal ir skamba juokingai, tačiau pati visą gyvenimą jaučiau, jog man kažko trūksta ir kad esu ne savo vietoje. Tikriausiai tam atsirastų milijonai paaiškinimų paauglių psichologijos vadovėliuose, istorijose apie savęs paieškas ir atradimus bei dvasingumą, kuris gali gluminti, ypač jeigu esi tik šešiolikos.  Nors tiesą sakant, vis bandžiau tai suprasti. Jau perskaičiau viską, kas tik pakliuvo po ranka, netgi išrausiau mamos savęs ieškojimų knygų bibliotekėlę, deja, atsakymo niekur taip ir neradau.

  Bėda, jog šis ilgesingas jausmas mane persiokojo visą  gyvenimą. Nuo pat vaikystės jaučiausi taip, lyg dabartinis gyvenimas tarsi tik bėgtų pro šalį mandagiai mane aplenkdamas ir suprasdamas, jog man jame tikrai ne vieta. Atsimenu, jog man visada labiau patiko stebėti dangų, tarsi jame gyventų kažkas, kas galėtų mane tuoj pat pasiimti ir tada keistasis jausmas tuoj pat dingtų. Kažkada seniai net paprašiau mamos, kad mane ten nusivežtų, tačiau ji tik nusijuokė. Danguje niekas negyvena, Stela, pasakė ji, tai tėra erdvė tarp mūsų ir begalybės. Bet pasirodo, kad toje neaprėpiamybėje turėjau savo vietą, tik dar pati to nežinojau.

  Kartais visa tai pamiršdavau ir gyvendavau lyg niekur nieko. Tačiau naktimis paslaptis su griausmu sugrįždavo. Atsimenu, jog sapnuodavau tai ne vieną kartą. Aš stovėdavau nepažįstamoje minioje ir jausdavau viską, ką juto ir kiti, baimę, nežinią bei begalinį norą bėgti ir slėptis. Tačiau žinojau, jog kažkodėl esu labai svarbi scenos dalis ir negaliu visko palikti. Tada sapnas vis nutrūkdavo,  aš atsibusdavau, o gyvenimas vėl tekėdavo įprastine vaga.
Jau sakiau, kad ieškojau atsakymų, ar ne? Na, vieną dieną jie patys mane susirado.

Sapnas

  Tai buvo vienas iš tų sapnų, kuris iš pradžių atrodo niekuo neypatingas, tiesiog dar vienas pasąmonės siųstas vaizdų kratinys. Kurį netikėtai prisimeni tik po kurio laiko ir supranti, jog jis jau nebe pirmą kartą aplanko tave. Imi manyti, kad gal tai gali ką nors reikšti, kol galiausiai pasiduodi ir pamiršti iki kito karto.

  Iš pradžių jausdavau, jog esu kažkur, kur dar nesu buvusi, bent jau niekada neatpažindavau šios vietos. Negalėjau jos įvardinti, prisiminti, tačiau gal kažkada joje iš tiesų lankiausi, didingoje ir alsuojančioje paslaptimi. Galiausiai viskas tik greitai prabėgdavo pro akis ir aš atsidurdavau erdvioje marmurinėje salėje, kurios kitoje pusėje pro vieną iš langų, siekiančių marmurines salės grindis, žvelgė aukštas vyras, o jo išdidi laikysena ir prašmatnus apsiaustas leido suprasti, kad čia jis– neeilinis asmuo. Negalėjau tiksliai pamatyti vyro bruožų, nes jo veidas buvo per toli, nusigręžęs nuo manęs, o ir apgaubtas sapno migla, tačiau jutau, kad vyro akyse, apgaubtose tamsių poilgių plaukų, švietė rūpestis visiškai nederantis su jo švelniais, bet didingais veido bruožais. Rudos akys kažko neramiai klaidžiojo tarp žvaigždžių.

  Staiga šalia manęs esančios dvivėrės menės durys prasivėrė ir privertė vyrą krūptelėjusį atsigręžti. Tada žinodavau, jog tuoj prasidės kažkas negero. Jis tyliu, bet nenustebusiu balsu kreipėsi į moterį, įėjusią į menę. Jis žinojo, kad ji vis dėlto pasirodys.

- Jau vėlu. Turėtum miegoti.

  Moteris papurtė galvą, o jos juodos kaip naktis už lango akys dar labiau išsiplėtė. Kol perėjo visą salę link savo vyro, moterį lydėjo garsus jos pačios žingsnių aidas vis atsimušantis į plačias perlamutrinės sienas savo spalva primenančias mėnulį, kuris kaip neryški dangaus dėmė matėsi ir iš čia, nors turėjo keistą purpurinį atspalvį. Nė vienas iš jų manęs nė nepastebėjo.

- Ne, dabar aš net negaliu pagalvoti apie miegą. Ką mes darysim? Juk turi būti koks nors būdas, kokia kita išeitis.
Jis atsiduso ir vėl nusigręžė į lango stiklo pusę:
- Aš mąsčiau apie tai.

  Nebegalėdavau suprasti, ką jis sakydavo po to. Tačiau mačiau kaip sekundė po sekundės nuo kiekvieno jo žodžio ji sustingsta, lyg pradėdama akmenėti. Vėl prabilti jai prireikė daug pastangų, bet balsas vis tiek nuskambėjo per daug dusliai.

- Tai negali būti vienintelė išeitis, tu negali to padaryti. Juk tada aš ją prarasiu.
- Tiesiog išklausyk mane. - nutraukė ją vyras ir tvirtai suėmė už pečių. - Aš viską apgalvojau. Ji ten bus daug saugesnė negu čia.

  Moteris pakreipė galvą ir tiriamai jį nužvelgė, o tada suprato, kad kartais, kad ir kaip mylėjo savo vyrą, tuo pačiu sugebėjo ir jo nekęsti. Už tai, kad jis toks diplomatiškas, visada ieškantis kompromisų, geriausių sprendimų, niekada nesiryžtantis per daug rizikuoti. Visa tai jis pritaikydavo savo jausmams ar net šeimos nariams. Ji nebežinojo ką sakyti ar kaip kitaip jį perkalbėti. Moteris jautė tik didžiulį liūdesį, kuris stingdė iki pat kaulų smegenų, jausmą, kuris jai nebuvo toks svetimas. Tačiau galiausiai jis ją apkabino ir taip stovėdami abu pasinėrė į savo mintis, kurios juos skyrė į du visiškai skirtingus pasaulius. Jie net nepastebėjo kaip į salę įžengė kitas vyras, nuolankus tarsi tarnas, pažadinęs porą savo maloniu balsu:
- Laukiamas Jūsų priėmimas, – mandagiai perspėjo nusilenkdamas abiems.
- Žinoma, neversk jos laukti, - kiek išsiblaškęs atsakė vyras ir mostelėjo ranka.
Moteris nustebusi atsigręžė:
- Taip greitai?
- Taip bus teisingiausia. Atleisk, tačiau šis sprendimas jau nebeatšaukiamas.
- Tada aš pati ją atnešiu, - moteris nieko nelaukdama greitai dingo.                                                 

  Vyras vėl nusigręžė į langą. Laiko buvo tik iki vidurnakčio, liko dar viena valanda ir ji pasirodys, su viską savo kelyje griaunančia demonų armija ir vienu kvėptelėjimu gyvybę galinčiomis atimti šmėklomis. Vis dėlto jam nereikėjo ilgai laukti galvojant. Netrukus menėje;pasirodė moteris, kurios šviesiai gelsvi plaukai buvo tvarkingai surišti atgal taip išryškindami šviesiai mėlynas akis, o jas dar labiau pabrėžė viešnios juodutėlis apsiaustas.
- Man didelė garbė Jums padėti, - tuoj pat nusilekusi tarė ji.
- Labai džiaugiuosi tave matydamas. Šiuo metu esi viena iš nedaugelio, kuriais galiu pasitikėti. Dabar visi per daug sutrikę, išsigandę, išsislapstę, niekas nežino, kokia rytdiena mūsų laukia.
- Karas niekada neatnešė nieko gero. Ir toliau jis nežada mums šviesesnio rytojaus.
- Jeigu tik būtų mano valia, viskas baigtųsi jau šią sekundę, tačiau...

  O tada atsitikdavo kažkas baisaus. Į salę įpuolė daugybė šarvais apsitaisiusių karių, kurie neįtikėtinai greitai užpildė didžiulę patalpą apsupdami vyrą ir šviesiaplaukę moterį. Tačiau šie kariai nekėlė jokio pavojaus esantiems viduje, atvirkščiai, jie saugojo juos nuo didelio blogio esančio už sienų. Juos ir kitą moterį, kurią mačiau iš pradžių ir kuri vėl grįžo į salę.

  Staiga viskas susimaišė: tolumoje pro langus ėmė skrieti gaisro atšvaitai, žingsnių aidai atsimušė į plačias šviesias sienas, bet juos tuoj pat prarydavo panikos šūksniai, siautėjantys kažkur toli ir tuo pačiu visai čia pat. Galop visi pradėjo trauktis iš salės, palikdami mane stovėti toje pačioje vietoje prie durų ir visiškai nekreipdami į mane dėmesio. Aš norėdavau eiti kartu, tačiau tuo pačiu žinojau, jog turiu pasilikti čia. Tada pro mane praėjo tamsiaplaukė moteris, o jos rankose pūpsojo alsuojantis ryšulėlis ir aš vis iš naujo suprasdavau, jog ji ten neša savo vaiką, dar visai mažytį kūdikį. Lyg visai atsitiktinai ji pažvelgė į mane pervėrusi savo juodutėlėmis akimis tarsi norėdama kažką pasakyti, perspėti, tačiau ji taip ir nesustojo, nes kiti ragindavo skubėti.

  Tačiau tai aš buvau ta, kuri visada norėdavau ją perspėti.
Būtent dėl šios sumaišties kilusios tiek lauke, o po to persimetusios ir į vidų, niekas negalėjo pamatyti tylios ir tamsios būtybės be garso einančios jų link. Nepastebima ir liauna figūra veikiau primenanti šmėklą tyliai atsiduso. Jai ir vėl pavyko sukelti sumaištį ir chaosą, bet tai jos netenkino. Be garso atsėlinusi čia, anksčiau negu buvo perspėjusi, būtybė pakėlė savo gobtuvu paslėptą galvą ir įbedė akis į langą, už jo dar visai neseniai stovėjo daugybė siluetų, kurie slaptai tikėjosi, kad ji šiąnakt nepasirodys. Bet tie menki padarėliai visada klysta, kad ir kokios aukštos jų pareigos bebūtų. Nieko nelaukusi ji tyliai ištarė žodžius, kuriuos tuoj pat nunešė vėjas ir riksmai:

- Manęs neapgauna niekas.

  Būtybė staiga pakėlė savo liesą ir juodai pirštinėtą ranką į dangų. Tą pačią akimirką tamsiai pilkas šydas ėmė dengti naktinį dangų. Per vieną sekundę visos gėlės nuvyto ir nubėrė savo negyvus žiedlapius, medžiai sulinko ir tarsi nebenulaikydami nematomos naštos numetė lapus, laukai bemat sudžiūvo ir virto suskeldėjusia dykuma. Nebeliko mėnulio ir žvaigždžių, tik tamsi stora paklodė visada nuo šiol dengsianti nakties dangų, todėl jis atitekdavo šešėlių globai. Niekas negalėjo pasakyti, kiek visa tai truks. Niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kada visa tai baigsis, nes niekas nežinojo, kad šis prakeiksmas čia gyvens dar šešiolika metų.
2016-11-23 14:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-20 19:41
sesė_mėta
Kadangi jau esu susidariusi šiokią tokią nuomonę apie šitą kūrinį iš... tarkim, įvado perskaitymo, tai prie pradžios nesikabinėsiu - gal ir gera mintis paaugliams skirtą tekstą pradėti nuo "savęs ieškojimo". Ta dalis apie kažkieno gyvenimą žvaigždėse netgi priminė draugės padūsavimus, kad David Bowie iš tikro nenumirė, o tik išsskrido į kitą galaktiką :)... Ok, čia ne į temą. Sorry.

Pradžia visgi skamba gerokai geriau negu prasidėjęs sapnas. Norėjau pasakyti, kad sapnas juk yra jaučiamas/matomas iš sapnuojančio perspektyvos ir tos dalys "Moteris [...] suprato, kad kartais, kad ir kaip mylėjo savo vyrą, tuo pačiu sugebėjo ir jo nekęsti." ir pan yra, man rodos, sapnui visai netinkamos.

Ech, galėčiau kabinėtis ir daugiau, bet įtariu, kad tai dabar jau visai nebeaktualu. Tiesiog, kadangi perskaičiau...
Įtariu dabar reikia parsisiųsti paskutinę versiją :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-22 01:45
Ventenra
Ačiū, stengsiuosi taisyt!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 18:59
Aurimaz
Kūrinys ir domina, ir erzina tuo pačiu. Sakyčiau, labiausiai erzinanti savybė yra pats rašymo stilius. Vos tik autorė prabyla sudėtiniais sakiniais, norisi juos visus suskaidyti ir supaprastinti. Jei pati autorė turi nenumaldomą norą išreikšti save sudėtiniais sakiniais, tuomet vertėtų šį meną gerokai atidirbti. Tikslinti pačius sakinius, mažinti nereikalingų žodžių kiekį, perdėlioti žodžius į paprastesnes struktūras, t.t. Nepamiršti kablelių, nes dėl jų DAŽNO trūkumo tenka galvoti, kurioje atminties kertelėje reikėtų atidėti TĄ ar ANĄ sudėtinio sakinio dalį. Skaitytojui toks papildomas darbas yra visai nereikalingas.

Kas dėl pačios idėjos - kaip jau sakiau, domina. Palengvink tekstą ir visa kita turėtų būti gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-25 12:54
Ventenra
Tikrai taip! Jau esu visą pasakojimą parašiusi ir tik dalimis keliu jį čia :) Vis dėlto, žinau, kad jį reikia taisyti ir redaguoti, todėl esu labai dėkinga už visas pastabas ir pastebėjimus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-25 09:44
pikta kaip širšė
Ei, tik dabar pamačiau: nori PERRAŠYTI visą kūrinį? Tai reiškia, kad jis jau yra parašytas ir dabar taisai?
Ne tai, kad čia labai svarbus momentas, tiesiog smalsauju ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-23 19:53
Ventenra
Labai ačiū!
Noriu perrašyti visą kūrinį, tad tikrai vertinu visus komentarus ir pastebėjimus :)
Būtinai įkelsiu ir kitus pasakojimo skyrius :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-23 16:05
pikta kaip širšė
Tai laba diena :-) smagu matyti naują autorių ir naują tekstą. Juolab, kad jis visai neblogas.
Norėtųsi patarti tik vieną dalyką: neskubėk visko atskleisti ir papasakoti: pavadinimas labai atviras ir bematant nubraukia paslapties šydą. Stelos dalis galėtų persikelti į kažkokį vėlesnį laiką, nes kaip įžangai gal kiek stokoja intrigos. Jei viskas prasidėtų " Tai buvo vienas iš tų sapnų..." būtų visiškai pakankamai informacijos tolimesniam plėtojimui.
Lauksiu tęsinio ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą