Žmogus sėdėjo jūros pakrantėje, kopose. Jis laukė. Tikėjosi, kad jūra išplaus jo vienintelės į jūrą išmestą spindulį. Spindulys nuskendo. Tačiau žmogus tikėjo jūros gailestingumu. Jis tikėjo jūra. Jis tikėjo spinduliu. Ir jo tikėjimas buvo stiprus. Žmogus sėdėjo ir laukė. Laukė jau ilgai ir tikėjo, kad sulauks. Praėjo, pavasaris, vasara, ruduo. Atėjo žiema. Vanduo jūroje pasidengė ledu. Bet žmogus nepasitraukė iš pakrantės. Tik sėdėjo ir laukė. Jo tikėjimas buvo stipresnis už šaltį. Žmogaus tikėjimas tirpdė sniegą aplink jį. Ir jis džiaugėsi. Rausvais jo skruostais riedėjo didžiulės skaidrios ašaros. Ir jos krito ant smėlio. Buvo žiemos vidurys. Niekas nėjo laukan, nes oras buvo siaubingas. Tačiau ten, kur sėdėjo žmogus nebuvo šalta. Jo tikėjimas ir viltis šildė. Ašaros drėkino smėlį aplink jį. Nuo šilumos ir drėgmės prie jo kojų išdyko balta rožė. Nes jo mintys buvo švarios. Ir žmogus džiaugėsi rože. Glostė švelnius jos žiedlapius, uodė nuostabų kvapą. Ir rožė tik dar labiau stiprino viltį. Jis laukė spindulio. Ir tikėjo.
Vieną rytą visi pastebėjo, kad nuo jūros skilda keista šviesa. Naktys pasidarė šviesesnės. Nuo šviesos. Jos šaltinis buvo po ledu. Kažkur gelmėse. Giliai. Ta šviesa buvo labai ryški. Kaip žmogaus tikėjimas. Žmogus nebesėdėjo. Jis atsistojęs žiūrėjo į jūrą. Ir jo veidas spindėjo iš džiaugsmo. Jis stovėjo ir aplink jį augo daug baltų rožių. Tikėjimo ir vilties rožių. Žmogus rankoje laikė vieną mažytį žiedelį. Ir žmogus priėjęs prie apsikausčiusios ledu jūros, padėjo žiedelį ant ledo. Ledas pradėjo pamažu tirpti. Taip žmogus pasauliui grąžino pavasarį. Viskas aplinkui spindėjo ir žmogaus širdy švietė saulė. Jo akys degė gerumu ir meile. Žmogus matė, kad visi džiaugiasi šiluma. Ir jam buvo gera. Kitų džiaugsmas jam teikė laimę. Visi dėkojo žmogui, o jis dovanojo jiems baltas rožes.
Žmogus atsisuko į švytinčią jūrą. Ji švytėjo dar labiau. Ryškiai. Žmogus apžvelgė visus, kiekvienam nusišypsojo ir pasisukęs brido gilyn į jūrą. Ir vanduo pasidarė šiltas. Visi susirinko prie vandens ir stebėjo kaip žmogaus siluetas po truputį dingsta vandenyje. Niekas nesuprato kodėl jis taip pasielgė. Sklido kalbos, kad nusižudė. Bet mažytė mergaitė tikėjo žmogumi. Tikėjimas žmogumi buvo tvirtas, nes mergaitės siela dar nebuvo suteršta. Bet suaugę netikėjo žmogumi. Jie nebeturėjo svajonių.
Mergaitė kasdien ateidavo į pajūrį. Nes tikėjo, kad žmogus vėl pasirodys. Bet jo nebuvo. Tik švietė jūra. Kasdien vis ryškiau. Ir niekas nesuprato...
Vieną dieną į pajūrį visus prišaukė mažos mergaitės klyksmas. Ir jie nustebo. Iš gelmių kilo žmogus. Lėtai ėjo į priekį. Virš galvos abiem rankom laikė spindulį. Jis tikėjo. Ir jūra jam už tai atlygino... Jis jūrai padovanojo baltą rožę. O jūra jam davė nuostabiausią svajonę. Ir viltį. Dabar žmogus jautėsi laimingas. Ir norėjo ja dalintis su visais. Žmogus šildė visus. Savo tikėjimu ir laime. Visus lietė spinduliu. Spindulys džiugino visus. Žmogus visa tai matė. Ir jam buvo gera...
***
Mažos mergaitės akys prisipildė ašarų. Ji juokėsi pro ašaras. Nes ir jai buvo gera. Verkė net suaugę...