Tavo lūpose išguldytos istorijos
pakuždėk jas šiokiadieniais,
o sekmadienį
gerkim kakavą
gulėkim sukibę
žiūrėdami į lubas
ir nieko neveikim daugiau
nors mes galim
atsinešti
savo knygas praeities
skaityti iš puslapių tyliai
ar neprašyti garsiai prabilti
iš jų apie jas ar jomis
išgalvoti ir burti
atvertus žiupsnį bet kokį
žodį vieną pajudinus
stebėti kaip sukurta
puslapis visas
seniai užmigęs
žiovauja rąžosi stiebiasi
bando guviai atsimerkti,
o gal tikrai –
paleiskim atleiskim
širdį prie širdies priglaudę užmikim
sekmadienį ramūs
apkabinti
apsikabinę
nugrimzdę į kits kito krūtinę
tuksėkim istoriją naują:
ji tik mūsų
tik mums
apie mus
šiandien skleidžiasi.