Liežuvio galandinimas

pagaląsto liežuvio briauna
perskelia vėją
pilnatis šičia skyla į delčią
o veido tik pusė
apšviesta gęstančios žvakės
įstatytos į mėnulio išnarą

kaip į seną žibintą
kad šičia gyvenama ir
kalbama puse lūpų

į akmenį šitaip į tylą liežuvį galandau
nelyg aštriabriaunį kirvį
kertantį langą užšalusioj jūroj

tarp jūržolių miegančios kuršių moterys
pasileidusios
plaukus

čia per šalta sapnuoti risnojančius
jūrų arkliukus

švokštesys po ledu
lyg širšė dūzgentų po apversta taure
su užkrešėjusiais
vyno likučiais

toks ošimas lyg kažkas
nuolat šnabždėtųs ar klaustų
ar įmanoma verkti po vandeniu

nes jeigu ne

sakai žodžiai virsta sakais
o sakai gintarėja
delčia grįžta į jaunatį
aštrų pjautuvą

į tavo tylėjimą galandu liežuvį
galandu liežuvį į akmenį
Saulės į poledinę ramybę

kad galėčiau kirviu nukapoti
ledu apsitraukusius prieširdžius

į voratinklių virpesį
kūną vis
krečiamą drugio
vandenį verdantį plaučiuose

ištežusius juodus nakties ikrus
kuriuos turėjai saugot
kaip savo akių lėliukes

klausyt kaip dainuoja laimingos
išneršusios žuvys

kapojant įšalusią jūrą
purslai tykšta
už šiaurės pašvaistės

ant kvatojančių taip tarsi
verktų
veidų

ant mirusiųjų taip tarsi gyventų
ir gyvenančių taip
tarsi būtų seniausiai
užmigę

ir sapnuos švelniai kedentų
jūržolėm pasileidusius
kuršių moterų
plaukus

- - -

pagal
astas liežuvis kapoja
įmirkusias pliauskas

kurių nebeims jokios
pra
garo
garmančios
liepsnos