Buvo kaimai,
išnirdavę iš miško įkvėpti žalio oro
tik giedrom naktim.
Ir vaikai su marškiniais iki kelių -
Vasarą atrodė be kelnių.
Močios, įaugusiom prie pečiaus kojom.
Megzti prisiminimai ir žiauriai griaužiantis šalikas.
Buvo pilnatys -
dingstis bent kartą išeiti iš proto.
Sėmėm išdaviką mėnulį saujom
Iš upių, balų, kibirų.
Mėtėm akmenis,
Bėgom jeigu kas nors sugalvotų vytis.
Buvo pageltę kaimai
Matyti tik tiems kas sugrįžta.
Ir semk nesėmus,
Buvo mėnulis prilipęs prie tamsių langų.