Bjaurūs yra tarpkojai nušnerkštų primadonų
Ir neišsivysčiusių genijų
Žinau dokumentinių kadrų kūrėjas man nepritars
Jis rankioja pūvančius lapus
Fragmentams
Sumindžiotus šunų kalių su šuniukais
Ir jų patogių šeimininkų
Renka be pirštinių, apsinuoginęs
Pravisęs
Nulupęs nužmogėjimą nuo savo odos
Jablynkšt nuo kertinės šakos pūvėsis
Į jo kadrą
Pasisekė užfiksuoti
Non stop
Sako – prasmė slypi visur, kvailas gamtos visažistas
Kreivai įlinkusiais medžių tarpkojais
Pūvėsio kritimas jam primadonos bimbaram,
Su kuria miegojo dar anądien
Sakė prasmė ir tame
Ir nužirgliojo savo sukniston galvos piramidėn
Non stopu varo traukiniai išguldytomis hienomis
Aš kuičiuosi kajutėj
Nerasdamas žirklių tarpupirščiams rakinėti
Primadona skrybėlėta nukniso
Išsikarpė sau pėdkelnes
Sako, galiu apsitvarstyti kraujuojančią žaizdą
Tokia salsterėjusi, primityvi
Nuo kurmiarausės gimusi, todėl užjaučianti
Ir tave Danieliau, žirgagalvi
Ir tave Juozai, subingalvi
Visus užjaučianti
Savo papais užgožianti visą pasaulį
Gal todėl moterys mėgsta kvailius
Sako prasmė slypi visur,
Ypač papuos
Nes žindomi jais
Save atiduoda jos
Save atiduoda jos
Kai to niekam nereikia.